Sovietinėje mokykloje vyravo hierarchija. Mokytojai buvo pavaldūs ne tik mokyklų direktoriams ir pavaduotojams, bet ir tiems, kurie priklausė komunistų partijai, turėjo kokių nors apdovanojimų, medalių, ordinų. Arba tiems, kurie turėjo nerašytą pripažinimą – tai tie, kurie turėjo itin gilias sovietines pažiūras, visu savo elgesiu, asmenybe tiesiog teigte teigė, kad jie yra tarybiniai žmonės, lojalūs esamai valdžiai ir santvarkai. Arba buvo geri artistai ir mokėjo nuolat šitą dalyką vaidinti. Tik toks klausimas kyla: jei marksizmas propagavo materializmą, kodėl sovietiniams žmonėms būdavo uždrausta būti materialistu, rūpintis savo materialia gerove?
SKAITYKITE KITAS DALIS:
Sovietžmogis (galime sakyti homo sovieticus, bet sovietžmogis skamba geriau) turėjo būti idealistas – bent taip iš jo buvo reikalaujama. Ir tokių buvo. Tie sovietinės tvarkos puoselėtojai buvo visada teisūs, ir jiems niekas negalėjo paprieštarauti. Tuo tarpu mokiniai besąlygiškai turėjo būti paklusnūs mokytojams. O mokinių tarpe viršesnis būdavo tas, kuris vyresnis, kuris aukštesnėje klasėje, vadinasi, jis stipresnis, nes mokykloje daug kas buvo aiškinamasi kumščiais, ir retas kuris mokytojas čia kišdavosi, nes patys kentėjo nuo vyresniųjų smurto.
Jaunesnių klasių panelėms nerašytos taisyklės draudė draugauti su vyresnių klasių vaikinais. Tokiu atveju mergina būdavo baudžiama bendraamžių vaikinų, pavyzdžiui, būdavo praktikuojami pririšamai su šalikais prie medžio, erzinamai, arba tiesiog visos klasės ignoravimai. Taip pat būdavo sugalvojama įmantresnių „egzekucijų“, pavyzdžiui, valgant pietus prieina keletas mokinių ir ima pasakoti, kad tavo kotlete yra kirmėlių, arba atiminėjami daiktai, arba slepiamos striukės, o po fizinio lavinimo pamokos gali nerasti savo batų – o šis momentas yra labai „linksmas“ ypač žiemos metu. Prisiminkime, kad tuo metu nebuvo mobiliųjų, kad galėtum paskambinti tėvams ir paprašyti atvažiuoti tavęs pasiimti iš mokyklos. O ir batai, ypač geri, natūralios odos „vengerkos“ (Vengrijos gamybos – made in Hungary, todėl toks pavadinimas) daug kainuodavo, praradimas čia baisus, jis gali siekti visą tavo tėvų mėnesinį atlyginimą kartu sudėjus. Ir niekam tu nepasiskųsi, ir niekas tau nepadės.
Vaikinų, kurie draugaudavo su kitų klasių merginomis, laukė panaši lemtis. Apskritai, jeigu kas bendraudavo su kitų klasių atstovais, būdavo apšaukiami išdavikais. Nes net tarp pačių klasių būdavo hierarchija, „diedovščina“. A klasę sudarydavo paprastai pirmūnai, o šios klasės vadovu būdavo paskiria „nusipelnęs žmogus“. B, C ir D klasės jau būdavo „prasčiokai“. Perėjus iš „aštuonmetės“ (dabar – pagrindinės) mokyklos į vidurinę, gabiausieji būdavo atrenkami į specializuotas klases, pavyzdžiui, matematinę klasę, kuri vadindavosi M. Ir jeigu kas nors iš „paprastos“ klasės bendraudavo su M klasės mokiniais, jie būdavo kalami prie gėdos stulpo. Štai vienas vaikinas skirstant klases, palaikė toliau draugiškus santykius su savo buvusiais klasės draugais, kurie pateko į M (matematinę) klasę. Jis savojoje, „paprastoje“ klasėje, tapo atstumtuoju, jį pravardžiavo „didžiuoju matematiku“. Patyčios klestėjo todėl, kad mokytojai jų nestabdė. Ir patys pedagogai nuo patyčių kentė, galbūt labiau nei mokiniai.
Mokytojai buvo pripratę prie patyčių, tai pastebėdavo ir mokiniai. Ne kartą teko matyti vyresnius mokytojus ujant jaunesniuosius mokiniams girdint, jų akivaizdoje. Vyresnės mokytojos kaip tik galėdavo engdavo jaunesnes. Jos ir metodines priemones „senėms“ padėdavo parengti, ir pamokų planus parašyti, ir arbatėlę su bandelėmis iš mokyklos bufeto prinešioti – aišku, kad už savo pačių rublius ir kapeikas. Jaunesniosios mokytojos, turinčios aukštąjį išsilavinimą, lakstydavo pas „senes“, kurios per keliolika metų nesugeba neakivaizdžiai baigti pedagoginių mokslų, į namus ir nešiodavo „lauknešėlius“, pakaitomis su mokiniais atlikdavo namų tvarkytojų funkcijas, linksmindavo ir padėdavo ištverti vienatvę. Taip, vienatvę, nes vienos tokios personalijos, dirbančios mokytoja, sesuo dirbo gastronome valytoja. Ši veikėja (nedrįstu jos vadinti mokytoja), atsisakė bendrauti su savo seserimi. Sunku suvokti kodėl, turbūt tokie „diedovščinos“ negailestingi įstatymai.
Mokykloje buvo toks kuriozinis atvejis, kai jauna mokytoja dalinosi kabinetu su „sene“. Tą „senę“ turėtumėte pažinoti iš ankstesnių šio mano ciklo straipsnių – čia ta pati, kuri verkdavo užgrojus muzikai mokyklinių renginių metu, ypač Sovietų Sąjungos himnui, ir kuri sakė, kad ji esą galinti „išplėšti savo kraujuojančią širdį ir padėti ant suolo“. Čia ta pati personalija, kuri traumavo nepilnamečius demonstruodama savo neadekvatų elgesį.
„Senė“ dirbdavo pirmoje pamainoje, o jaunesnioji – antroje. Nenustebkite, sovietiniais laikais buvo dvi pamainos, nes mokyklos nesutalpindavo visų mokinių. Ir ne todėl, kad gyventojų skaičius būtų labai didelis, bet mokyklų ir mokytojų paprasčiausiai trūko. Buvo tas laikas, kai netgi šeštadieniais mokiniai žingsniuodavo į mokyklą, o mokytojai pėdindavo į darbą ir tyliai keiksnodavo visą tą tvarką, kad negali „kaip žmonės turėti laisvo viso savaitgalio – ir šeštadienio, ir sekmadienio“. Taigi minėtoji jaunesnioji mokytoja po pietų pradėdavo savo pamokas, o „senė“, užuot ėjusi namo, trindavosi mokykloje, apskritai ji išeidavo tik vėlai vakare, ir netgi mokyklos folkloras bylojo, kad šią personą tik su grabu iš mokyklos išneš. Taip ir buvo, ją su grabu ir išnešė, bet tema ne apie tai.
Taigi toji jaunesnioji mokytoja, dirbanti antroje pamainoje, kiekvieną ketvirtadienį truputį po pietų savo pamokos metu sulaukdavo „senės“ barškučio į kabineto duris. Ketvirtadienis sovietmečiu pasižymėjo kaip „žuvies diena“. Žuvies pasirinkimo tais laikais nebūdavo, tokio dalyko kaip lašišos, sovietžmogis ko gero net akyse nebuvo regėjęs, tad maistas valgykloje, konkrečiau, vieni ir tie patys žuvies kotletai, permirkę nežinia kelintą dešimtmetį kaitinamame aliejuje, būdavo šlykštūs, dvokdavo per visus mokyklos aukštus. „Senė“ ketvirtadieniais išeidavo į miestą, o gal namo, o gal ir parduotuvę maisto („senių“ keliai nežinomi). Savo batus ji būdavo palikusi kabinete, nes mokykloje vaikščiojo su šlepetėmis, nors čia labiau tiktų žodis tapkė, nes ji vaikščiodama garsiai tapnodavo. Taigi vyksta pamoka. Jau pasigirsta „senės“ nekantrus tapnojimas už durų. Po to – nervingas beldimas į duris. Taip gali belsti tik itin nekantrus žmogus su ištampytais nervais.
Jaunesnioji mokytoja turbūt yra prakeikusi tuos ketvirtadienius, kuomet jai reikėdavo paimti iš senės tapkutes, nunešti kabinete prie radiatoriaus, iš ten paimti batus ir nunešti „senei“, kuri laukia už durų, nes pati ateiti nedrįsta, nes žino, kad mokiniai juoksis, – o kam jai reikia emocinio diskomforto, jei viską gali išsrėbti jaunesnioji mokytoja. Tiesiog buvo tokios nerašytos taisyklės, jos galiojo be išimties.
Praėjus maždaug valandai, kai „senė“ grįždavo pasisotinusi „ne žuvies“, batų ir tapkių nešiojimas vykdavo atgaline tvarka. Visi mokiniai kvatodavosi susiėmę už pilvų, nes jaunesnioji mokytoja iš pradžių pabaldavo. Paskui paraudonuodavo. Dar po to tapdavo bordinė, violetinė, kol vėl pabaldavo. Iš jos įtampos veide būdavo galima spręsti, kad ketvirtadienis, ta nelemta žuvies diena, jai tapo pačia nekenčiamiausia savaitės diena. Kai pasigirdavo „senės“ tapnojimas už durų, ji išeidavo iš veido ir matydavosi, kad pasiduoda neišvengiamybei. Taip atrodo tik itin pažeminto žmogaus veidas. Ir jeigu minėtoji jaunesnioji mokytoja skaito šias eilutes, tikrai save atpažins.
Taigi vadinamoji „diedovščina“ tikrai egzistavo sovietinėje mokykloje. Ir, žinote, įdomus dalykas. Mokytojomis taip pat dirbo nomenklatūrininkų žmonos. Jos buvo itin geros mokytojos, užjaučiančios mokinius, išgelbėjančios nuo įvairių blogų situacijų (paminėti reikia ir kitus mokytojus, kurie tikrai buvo geri specialistai ir nuoširdūs žmonės, bet tema ne apie tai, todėl mažai apie juos kalbu). Manote, kad nomenklatūrininkų šeimos nariai būdavo atsipūtę, nes jie „diedovščinos“ hierarchijoje aukščiausiame laiptelyje stovėjo? Klystate. Aukščiausias pagal hierarchiją buvo tas, kuris idėjinis, tikras sovietžmogis. O nomenklatūrininkai gyveno nuolatinėje baimėje. Juk nebuvo privatinės nuosavybės, bet kada valdžia galėjo atimti ir namus, ir automobilius, ir pareigas, ir atlyginimus. Nomenklatūrininkai sovietmečiu buvo įsibaiminę labiau nei bet kurie kiti žmonės, nes jie turėjo ką prarasti. Tais laikais būdavo rengiami vadinamieji „draugiški teismai“, kai už kažkokį ne ten pasakytą žodį, ne taip gyvenamą asmeninį gyvenimą galėjai netekti viską, nes nieko tu neturėjai, viskas buvo valdiška, priklausė sovietų valstybei.
Tačiau, kaip minėjau mokytojos, nomenklatūrininkų žmonos, nepriklausė jokiai diedovščinai, tai buvo tarsi neliečiamoji kasta. Nebijojo ir laisvesnio žodžio per pamokas, ir užstoti mokinius, kai to reikėdavo. Galbūt todėl, kad buvo mačiusios pasaulio, keliaudavo ir matydavo, kas vyksta už geležinės uždangos.
SKAITYKITE KITAS DALIS:
