Iškritusių tauriųjų metalų paieškai buvo iškviesti šimtai policininkų
Portalo sakhaday.ru duomenimis, lėktuvas AN-12 skrido maršrutu Krasnojarskas – Kupolio kasykla. Tačiau pakeliui baigėsi degalai ir jis nusileido Jakutsko aerodrome, kur ir turėjo pasipildyti degalų. Agentūros „YakutiaMedia“ atstovų aiškinimais, o šie rėmėsi liudininkais, be aukso, lėktuve buvo deimantų ir platinos. Saugumo pajėgos aptvėrė teritoriją, o oro uostas įvedė sustiprintą policijos kontrolę. „Dabar jie bando jį (auksą) surinkti, nukritusį ant kilimo ir tūpimo tako, ir aplinkiniuose krūmynuose, laukuose“, – buvo rašoma pranešime.
Taip pat pranešama, kad Rusijoje 2017 metais buvo išgauta 255 tonos aukso, 24 tonos iš jų –Jakutijoje. Aukso gamintojų sąjungos skaičiavimais, vidutinė aukso kaina 2018 metais siekė 1310 JAV dolerių už Trojos unciją (trojos uncija – 31,1 gramo).
2018 metų kovo 15 dieną, ketvirtadienį, žurnalistų skambučiai į policijos ir Jakutsko nepaprastųjų situacijų ministerijos spaudos tarnybas prasidėjo vienu klausimu:
– Tai tiesa, kas įvyko?
– Tiesa, – pavargusiai atsiduso vietos policijos atstovas.
– Jie dvejojo, ar reikia pranešti, – prisipažino pareigūnas, pridūręs, kad tai ne spaudai. Jis patvirtino, kad buvo nuplėštos AN-12 vienos krovininio liuko durelės ir krovinys iškrito.
Kas pirmasis naujieną ir mobiliuoju telefonu darytas nuotraukas paskelbė socialiniame tinkle, nežinoma, tačiau jos iškart pasklido po internetą.
Komentatoriai ėmė šmaikštauti:
– Truputį apsiskaičiavome, auksas turėjo iškristi už 500 kilometrų nuo Jakutsko aerodromo. Vyrai su „Kamaz‘u“ ten laukė veltui!
– Kada bus kitas skrydis į Jakutską?
Tačiau „nepaprastoji vieta“, žinoma, buvo nedelsiant aptverta. Kaip mat prisistatė tyrimo grupė ir aukso luitai buvo pradėti rinkti ir skaičiuoti.
„Kiek pamenu tai atsitiko pirmą kartą. Neįtikėtinas aplaidumas. Auksas turi būti gabenamas su apsauga, supakuotas, užplombuotas ir, svarbiausia: pritvirtintas! Kad net jei viskas lėktuve atsidarytų, jis turėtų likti savo vietoje!“, – sakė interviu „YakutiaMedia“ Kolymoje dirbantis ir 48 metus kasantis auksą žvalgytojas Nikolajus Derežencas. Anot jo, lėktuvo liukas nuskriejo į automobilių turgų, o auksas išsibarstė išilgai kilimo leidimosi tako.
RF Rytų Sibiro transporto tyrimų departamento atstovo teigimu, kylant lėktuvui, buvo apgadintas liukas, pasislinkus apie 9,3 tonos sveriančiam tauriojo metalo kroviniui. Krovinio savininkas – Čiukotkos kasybos ir geologijos bendrovė. Kaip minėta, lėktuvo liukas nuplyšo ir nukrito vietinėje automobilių turgavietėje, kur nebuvo pastatų ir transporto priemonių. Lėktuvas saugiai nusileido Magano oro uoste. Paskelbtais duomenimis, nelaimės priežastis – neteisingai buvo pritvirtintas krovinys.
Remiantis keliais vietos žiniasklaidos pranešimais, Jakutską apėmė „aukso karštligė“: minios žmonių skubėjo į oro uostą ieškoti aukso luitų. Tačiau iš skrendančio lėktuvo iškritęs auksas buvo renkamas griežtai prižiūrint policijai. Nors pareigūnai vėliau ir paskelbė, kad buvo surinkti ir suskaičiuoti visi aukso luitai, pasklido gandas, kad ne visas auksas rastas.
„ Auksu nukloto kilimo ir tūpimo tako nuotrauką man atsiuntė draugas, jo vardo negaliu pasakyti. Negalėjau patikėti savo akimis! Puoliau ieškoti oficialaus patvirtinimo, bet nei oro uostas, nei policija nieko nesakė. Tada į savo portalą įdėjome nuotrauką su informacija“, – teigė naujienų agentūros „YakutiaMedia“ žurnalistė Tujara Struchova.
Anot jos, žinia akimirksniu pasklido po šalį, o gal ir po visą pasaulį. „Tačiau didžiausias jaudulys, žinoma, prasidėjo Jakutske. Žmonės puolė ieškoti aukso. Bet oro uostas yra ne taip arti miesto, beveik 24 kilometrai. Žmonės susirinko į ištisas kompanijas, šeimas, sėdo į automobilius ir atvyko į oro uostą. Žinoma, teritorija buvo aptverta, tačiau sklando gandai, kad auksas išsibarstė per ilgą atstumą. Tai tapo tarsi nacionalinė šventė. Žmonės juokiasi ir internete skaitė anekdotus apie mūsų lėktuvą. Kad žmonės kastuvais kasė sniegą, apžiūrėjo kiekvieną krūmą. Aš nejuokauju. Neseniai mane pakeitė kolega, grįžo iš ten. Apie laiminguosius, radusius luitų, žinių kol kas negauta (juokiasi). Jau vėlu, tamsu, o žmonių tik daugėja! Na, tai tikrų tikriausia aukso karštligė!“, – tada pasakojo žurnalistė portalui krsk.kp.ru
Tačiau graži Jakutsko gyventojų svajonė apie netikėtai iš dangaus nukritusius pasakiškus turtus truko neilgai. „ Taigi, „aukso karštinė“ gali būti oficialiai paskelbta pasibaigusia“, – pranešė leidinys „Yakutsk.ru“, remdamasis Transporto tyrimo komitetu.
Neaišku, ar žinia apie iš dangaus krentantį auksą pasklido po visą pasaulį, bet ji tikrai pasiekė britų dienraštį „Daily Mail“, kuris pateikė savo versijas straipsnyje „Siberians rush to find gold and diamonds that fell out of a plane“ („Sibiriečiai skuba ieškoti aukso ir deimantų, kurie iškrito iš lėktuvo“) rašo, kad dabar Sibiro gyventojai tyrinėja tundrą. Vietiniai narsto užšalusias pelkes, spiginant -24C šalčiui, tikėdamiesi rasti 370 mln. JAV dolerių vertės aukso, platinos ir deimantų, iškritusių iš lėktuvo, ir greitai praturtėti. Leidinyje rašoma, kad vienas laimingas lobių ieškotojas sniege aptiko 500 tūkst. JAV dolerių vertės aukso luitą.
Tiesa, neaišku, ar tai buvo nelaimingas atsitikimas, ar tyčinis bandymas pavogti taurųjį metalą. Anot leidinio, policija pateikė keletą detalių, tačiau vis dar tiria, ar krovinys, priklausantis Kanados vadovaujamai bendrovei „Kinross Gold“, galėjo būti tyčinis sabotažas.
Kilo įtarimų, kad pakankamai didelis aukso kiekis buvo gabenamas nelegaliai, slepiamas, tai yra pavogtas iš gamyklos, kai slaptosios tarnybos ir policija ėmėsi jo surinkti. Mat neatitiko dokumentuose nurodyto kiekio.
„Mums iškart buvo nurodyta – žurnalistams jokios informacijos, tiesiog pasakykite: „Nieko nematėme, nieko nežinome, tai neteisybė“, – teigė Jakutsko oro uosto pareigūnas.
Pranešama, kad iškritusių tauriųjų metalų paieškai buvo iškviesti šimtai policininkų.
„Susidarė didžiulės spūstys, – sakė oro uosto pareigūnas.- Anksčiau nieko panašaus nebuvau matęs. Kiekvienas automobilis buvo apieškomas mažiausiai 20 minučių ir tikrinama, ar jis neveža to, kas jam nepriklauso“.
Anot pareigūno, dalis aukso galėjo nukristi kitur, ne tik ant kilimo ir tūpimo tako. Oro uosto darbuotojams buvo apskritai uždrausta prasižioti ką nors apie iškritusį auksą.
„Mes nepaprastosios padėties nekomentuojame“, – sakė vienas jų.
„Daily Mail“ rašoma, kad laikraštis „Moskovsky Komsomolec“ apskaičiavo, jog aukso luitų trūksta ir dabar, nes vietiniai gyventojai „užšaldė“ pavogtus luitus ir laukia, kol viskas nurims.
„Policijos šaltinis, paklaustas, ar buvo rastas visas krovinys, atsakė, kad kai kurie iš jų galėjo nukristi ir už kelių kilometrų nuo oro uosto. Sakė: „Gal ir ne visi rasti“, – rašo „Daily Mail“.
Anot leidinio, tauriųjų metalų paieškos žemėlapiai buvo sudaryti vietoje, apibrėžus raudona spalva labiausiai tikėtinas jų vietas.
„Jie mus apgavo, kai per žinias pasakė, kad visas auksas rastas. Jie tiesiog norėjo užkirsti kelią vagystėms, – tvirtino vietinis gyventojas Nikolajus. – Mačiau, kaip vyrai kasė sniegą ir ieškojo aukso“.
Pasak Nikolajaus, jakutų neatbaidė policijos perspėjimai dėl baudžiamojo persekiojimo, pasisavinus brangiuosius metalus.
„Daily Mail“ rašo, kad Jakutijos regionas, dar vadinamas Sachos respublika. Tai yra Rusijos deimantų šaltinis. Tačiau lėktuve buvęs auksas, deimantai ir platina atkeliavo iš Čiukotkos, esančios toliau į rytus, kuriame kažkada buvo gubernatorius oligarchas Romanas Abramovičius.
„Eisiu ieškoti naktį, kai sargybiniai sumigs, – pasakė Nikolajus. – Kasti reikia prieš aušrą“.
Tačiau kompanijos „Kinross Gold“ atstovas Stanislavas Borodiukas tvirtino, kad krovinys buvo gabenamas pagal taisykles. „Svarbiausia, kad per šią avariją niekas iš ekipažo ir du mūsų įmonės atstovai nenukentėjo“, – sakė jis.
Sovietų pasirašyta lendlizo sutartis – tai pasiektos pergalės rezultatas
1942 metų rugpjūčio pabaiga. Vyko antrasis pasaulinis karas. Sovietų kariuomenė pamažu traukėsi, o priešas užėmė didžiules teritorijas. Bombos krito ant miestų, o pranešimai iš frontų – vienas už kitą vis niūresni. Kone kasdien buvo pranešama, kad atiduodami nauji miestai. Baltarusijos teritorija vokiečių nacių buvo visiškai okupuota, rašo picturehistory.livejournal.com.
Sunkusis bombonešis PE-8, pakrautas 4 tonomis aukso, ruošiamas išsiuntimui į Angliją. Tai buvo sovietų išankstinis mokėjimas pagal pasirašytą lendlizo sutartį už ginkluotės ir amunicijos pristatymus.
Bombonešis itin patikimas, jo numušti beveik neįmanoma – skrydžio aukštis nepasiekiamas nei priešlėktuvinei artilerijai, nei priešo naikintuvams. Gabenamas auksas – tai ginklas, karių davinys, tai kariuomenei reikalinga technika, tai tanklaiviai su aviaciniu benzinu... Galų gale sovietų pasirašyta lendlizo sutartis – tai ir pasiekta pergalė antrajame pasauliniame kare.
Lėktuvas ramiai skrido nurodyta kryptimi, nepasiekiamas galimam priešui. Patyręs ekipažas. Pagrindinis nurodymas – vengti bet kokio susidūrimo su priešu. Pagrindinė užduotis – pristatyti auksą į paskirties vietą.
Po vieno lėktuvo sparnu matyti Baltarusijos miškai. Teritorija, kurią priešas užėmė pirmosiomis karo dienomis. Niekas nežadėjo katastrofos. Ekipažas jautėsi pasitikintis ir ramus. Lėktuvas skrido ir staiga… dingo.
Duomenyse apie PE-8 lėktuvo nuostolius nurodyta tik data – 1942 metai rugpjūčio 28 d. Ir viskas. Nėra avarijos vietos, nenurodytos ir priežastys. Nieko. Lėktuvas buvo. Lėktuvo nėra.
Bet – 4 tonos aukso! Auksas, kurio taip reikėjo pergalei. Auksas, galėjęs paspartinti karo pabaigą ne keliomis dienomis, o keleriais metais. Ar lėktuvas, pakrautas auksu, iš tikrųjų dingo be žinios?
Pagal vieną versiją, 1941 metais rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje vyko trišalės derybos dėl lendlizo sutarties pasirašymo ir pristatymų. Tačiau pagalba Sovietų Sąjungai nebuvo planuojama nesuinteresuotai. Sąjungininkai reikalavo sumokėti auksu. Pasakojama, kad tada sovietų diktatorius Stalinas ir ištaręs savo garsiąją frazę: „Sovietų karių kraujas yra vertingesnis už visą pasaulio auksą!“, ir pasirašė sutartį.
Iš pradžių aukso pristatymas už lendlizo tiekimą buvo numatytas tik jūra. Į pirmąją kelionę leidosi jūrų vilkstinės, saugodamos brangų krovinį.
1942 metais gegužę anglų kreiseris „Edinburgas“ įplaukė į Barenco jūrą su 5,5 tonos aukso. Kapitonas, nusprendęs apgauti vokiečių povandeninius laivus, žinodamas, kad vieną taikinį susekti sunkiau, atitrūko nuo vilkstinės. Greitaeigis kreiseris turėjo visas galimybes praslysti nepastebėtas – taip manė kapitonas. Tačiau beveik visą Šiaurės jūros kelią kontroliavo vokiečių povandeniniai laivai, todėl anglų kreiseris buvo užpultas ir paskandintas. Auksas nugrimzdo į dugną. Kaip tada manė – negrįžtamai.
Bet praėjus 40 metų, auksas buvo iškeltas iš dugno dviem etapais: per pirmąjį – 1981 metais, o per antrąjį – 1986 metais. Pasakojama, kad nardytojai iškėlė 436 aukso luitus iš apskaičiuotų 465. Bet aukso verkiant reikėjo tais tolimais 1942 metais. Tada jis buvo nurašytas kariniams nuostoliams.
Bet tada sovietai ir prisiminė PE-8 bombonešius, kurie buvo laikomi itin patikimais: juk turi keturis variklius! Be to, galėjo skristi taip aukštai, kad jo nepasiektų nei priešlėktuvinė artilerija, nei naikintuvai. Numušti tokį bombonešį buvo galima tik artėjant prie taikinio ir taikliai bombarduojant.
PE-8 buvo išbandytas tolimųjų skrydžių metu – skrendant tiek į Angliją, tiek į JAV. Techninis šio bombonešio nuotolis buvo 5600 km., o nuo Maskvos iki Anglijos – šiek tiek daugiau nei 3000 km. Taigi įrodyta, kad bombonešis galėjo atlikti tokį skrydį. Be to, PE-8 galėjo gabenti 24,6 tonas bombų, jau nekalbant apie kelias tonas aukso...
O pristatymo saugumą užtikrino orlaivio kokybė. To negalima pasakyti apie laivus. Nuostoliai jūros keliais buvo itin dideli viso karo metu, iki pat paskutinės dienos. Todėl gabenti auksą jūra buvo pavojinga – nebuvo jokios garantijos, kad laivas su vertingu kroviniu pasieks tikslą net ir lydint stipriausiai vilkstinei.
Taigi, paaiškėjo, kad aukso pristatymas oru buvo patikimesnis ir saugesnis. Net ir atsižvelgiant į tai, kad dalis maršruto ėjo per okupuotas teritorijas. Vienintelis dalykas, kurio reikėjo, norint užtikrinti saugumą, nenusileisti.
Aišku viena, kad šis lėktuvas, pakrautas 4 tonomis aukso už anglų gautą lendlizą, nukrito Baltarusijos teritorijoje.
Bet kaip bombonešis PE-8 galėjo nukristi? Jeigu jis, sovietų tvirtinimu, buvo labai saugus ir patikimas – kodėl jis nukrito? Kas galėjo nutikti? Niekas neįrodė, kad auksą gabenęs lėktuvas nukrito virš priešo užimtos teritorijos, nes buvo numuštas priešų. Juk jis skrido tokiame aukštyje, kurio negalėjo pasiekti vokiečių priešlėktuviniai pabūklai. Tai ir buvo vienas pagrindinių PE-8 privalumų.
Pagal antrą versiją, bombonešio PE-8 patikimumas yra mitas. Pasakojama, kad pagrindinė problema buvo dyzeliniai varikliai AM-35A, kurie gana dažnai gesdavo. Sugedus kuriam nors vienam varikliui, lėktuvas prarasdavo greitį ir aukštį, todėl tapdavo lengvu priešo grobiu, rašo zona.media.
Taigi, jie galėjo būti numušti. Be to, numušti galėjo ne tik vokiečiai, bet ir baltarusių partizanai – vargu ar jie buvo įspėti, kad toks bombonešis skris virš jų teritorijos. Pasakojama, kad kai kurie partizanų būriai turėjo net priešlėktuvinę artileriją.
Bet jei numušė savus ar bent matė, kaip priešai numušė, tai turėtų sklisti ne tik kalbos, kad kažkur šalyje nukrito aukso pilnas lėktuvas, bet ir žinoti bent apytiksliai vietą.
Galėjo sugesti lėktuvo variklis, skrendant virš anomalinės zonos
Nuo antrojo pasaulinio karo Baltarusijoje tarp lobių ieškotojų sklando kalbos, kad bombonešis PE-8, gabenęs auksą, tikrai nukrito Baltarusijos teritorijoje ir iki šiol nerastas.
Pagal versiją, šis bombonešis kartu su savo vertingu kroviniu galėjo nukristi į Seliavos ežerą, esantį Minsko srityje, Krupsko rajone. Logiškai mąstant, jei lėktuvas tikrai yra šio ežero dugne, jis jau seniai turėjo būti atrastas. Tačiau Seliavos ežeras, nepaisant didelio „lankytojų“ skaičiaus, vis dar saugo savo paslaptis. Tarp jų – ir nukritusio bombonešio. Kaip tai galėjo atsitikti? Kai nuskendo anglų laivas „Edinburgas“, jie negalėjo pakelti aukso iš didelio gylio, nes tada nebuvo reikiamų priemonių. Tačiau atsiradus technologijoms, tas buvo padaryta praėjus keliems dešimtmečiams.
Seliavos ežero vidutinis gylis – 6,3 metrai, didžiausias – 17,6 metrai. Vandens bendras plotas – 1500 ha. Tačiau ežero dugnas – vien dumblas, todėl jame galima paslėpti ne vieną bombonešį, o visą eskadrilę.
Anot ekspertų, norint ištyrinėti Seliavos ežero dugną, reikia specialių izoliuotų hidrokostiumų, specialios kvėpavimo įrangos, kuri patikimai veiktų net ir dumbluose. Tokiomis sąlygomis reikalinga visa tyrėjų komanda. Geriausiai iš visų – kariniai narai.
Taigi, gali būti, kad „auksinis“ bombonešis iki šiol ramiai ilsisi Seliavos ežero dugne – vietos užtenka, o rasti, neturint tam specialios įrangos, užduotis ne iš lengvųjų. Jei lėktuvas būtų nukritęs pačiame giliausiame ir tankiausiame miške, jis jau seniai būtų atrastas.
Be to, Seliavos ežeras garsėja ne tik žvejyba ar sunkiomis nardymo sąlygomis. Šio ežero teritorijoje yra geopatinė zona, kuri dažniausiai siejama su geologiniais lūžiais, požeminiais vandenimis, rūdos telkiniais, taip pat su specialiais energetiniais tinklais, dengiančiais visą žemės paviršių. Nuo seniausių laikų tokios vietos buvo laikomos „mirusiomis“.
Baltarusijos valstybinio universiteto mokslininkai, ištyrę Seliavos ežero zoną, priėjo prie išvados, kad čia yra viena stipriausių anomalinių zonų. Ežero teritorijoje gyvenantiems žmonėms dažnai skauda galvą, blogai jaučiasi, jiems išsivysto įvairios neurozės, psichosomatiniai sutrikimai. Gyvūnai taip pat serga. Nelaimingi atsitikimai įvyksta gana dažnai: kasmet ežere kas nors nuskęsta. Anomalinėje zonoje esantys medžiai dažnai būna susisukusių, negražių formų. Tokiose vietose spygliuočiai dažniausiai net neauga. Jau seniai Baltarusijoje žino apie „negyvų“ vietų egzistavimą, kurių reikėtų vengti.
Todėl, pagal vieną versiją, tikėtina, kad galėjo sugesti ne itin patikimo lėktuvo variklis, skrendant virš geopatogeninės zonos. Galbūt Baltarusijos Seliavos ežeras yra Bermudų trikampio analogas, kur keisti dingimai yra susiję su ciklinės anomalinės zonos buvimu jame. Taip pat žinoma, kad tokiose zonose suaktyvėjimo periodais sutrinka navigacijos įrenginių darbas. Be to, žinoma, kad 1945 metų gruodžio 5 dieną net keli JAV oro pajėgų aviacijos lėktuvai negrįžo į bazę ir amžiams dingo Bermudų trikampyje. Spėjama, kad lėktuvai pateko į anomalinę zoną, prarado valdymą (arba įvyko variklio gedimas), ir visi jie buvo palaidoti vandenyno dugne.
Gali būti, kad „auksinį bombonešį“ ištiko amerikietiškų lėktuvų likimas. Tai yra, praradęs valdymą, tuščiosios eigos varikliais rėžėsi į Seliavos ežerą, į dugną nusinešdamas kelias tonas aukso ir įgulos gyvybes. Galbūt lėktuvas su auksu vis dar guli ežero dugne ir laukia specialiai paruoštos komandos?..
Didelė dėžė su kailiniais ir ikrais buvo skirta prezidento Roosevelto žmonai
Kiek anksčiau, 1937 metais rugpjūčio 12 d. iš aerodromo netoli Maskvos vargu ar startavo naujausias keturių variklių lėktuvas su uodegos numeriu H-209. Trisdešimt penkias tonas sverianti mašina, pagal planą, turėjo nugabenti į Ameriką 4 tonas aukso. Buvo numatytas 29–38 valandų skrydis per sovietinį Arkties sektorių, Šiaurės ašigalį, virš Amerikos ir Kanados teritorijų, ir turėjo nusileisti viename JAV oro uoste. Tačiau vos spėjęs pakilti, lėktuvas dingo iš radarų. Garsiojo Sovietų Sąjungos didvyrio Sigizmundo Levanevskio pilotuojamo lėktuvo ir jo įgulos žūties mįslė iki šiol neįminta, rašo news.day.az.
Tiesa, lėktuvas H-209 su visa įgula dingo be žinios ne iš karto, kaip kad nutinka staigios katastrofos atveju. Daug valandų žemė bejėgiškai, galima sakyti, stebėjo lėktuvo agoniją, dar nežinodama, kad pabaiga jau arti. Remiantis radiogramomis, žinoma, kad sugedo dešinysis variklis, kuris pradėjo rūkti dar kylant. Todėl manoma, kad įgula galėjo iš karto prarasti kryptį. Kad iš trijų, o gal ir dviejų likusių variklių galios stygiaus, lėktuvas apledėjo. Dėl to prasidėjus turbulencijai, lėktuvas tapo sunkiai valdomas arba apskritai nebevaldomas. Taip pat manoma, kad jei lėktuvas H-209 iš karto ir nenukrito, tai traukė tol, kol visiškai išseko degalai, o po to nusileido ant ledo ar kokio nors kito žemės paviršiaus.
Pagal daugelį netiesioginių ženklų ši žemė galėjo būti Jakutija. Šią versiją sustiprina tai, kad radijo operatorius Jakutijoje, berods, tris dienas po orlaivio dingimo, gavo silpnus signalus iš vienos šio lėktuvo radijo stočių.
Ernstas Muldaševas iš Ufos – akių gydytojas, mokslų daktaras, profesorius, gerai žinomas oftalmologijos pasaulyje. Nors šis žmogus nieko bendro neturi su aviacija, bet entuziazmo vedamas, subūrė ekspedicijos grupę ir kelis kartus bandė aptikti Levanevskio pilotuojamo lėktuvo pėdsakus Jakutijoje. Tiksliau, toje kalnuotoje jos dalyje, kur yra Sego ežeras. Mat iš čia gerai matyti ledo kalnai, apie kuriuos buvo pranešta iš krentančio lėktuvo. Devintajame dešimtmetyje Muldaševas buvo susiradęs Jakutijoje radistą Fiodorą Piliasovą, priėmusį radiogramą, kurioje buvo pranešama, kad Levanevskis nusprendė nutupdyti lėktuvą, jau sugedus dviem varikliams, prie pat apledėjusių kalnų.
Negana to, gydytojas susirado ir vieną pagyvenusią moterį, Svetlaną Zacharovą, kuri dar būdama mergaitė, ant Sego ežero kranto matė negyvą vyrą, akivaizdžiai slavą, kailine striuke ir basą. Netoliese gulėjo kailinių batų likučiai, kurių gabalus jis virė puode ant laužo. Panašu, norėdamas susišildyti. Kita liudininkė Stepanida Arsenjeva prisiminė mačiusi tik švarką ir aukštaaulius batus. Jos teigimu, apie kažkada įvykusią tragediją žinojo visa gyvenvietė.
Vietos gyventojas Aleksejus Kozlovas prisiminė savo mamos istoriją. Jos pasakojimais, 1937 metais lėktuvas įkrito į Sego ežerą. Vienintelis išgyvenęs pilotas, savo žuvusiems bendražygiams atminti, padėjo lentą su užrašu ir nuėjo į taigą. Vaikystėje Kozlovas rado revolverį netoli tos vietos, kur matė negyvą vyrą su striuke. Bet po kiek laiko jis revolverį pardavė.
Girdėdamas pasakojimus iš pirmų lūpų, Muldaševas įsitikino, kad viskas, ką pasakojo liudininkai, buvo susiję su H-209 lėktuvo dingimu.
Po to profesorius Muldaševas apsilankė sovietiniuose archyvuose, kur jam, vargais ne galais, buvo leista susipažinti tik su kai kuriais dokumentais. Paaiškėjo, kad didžiulis lėktuvas gabeno daug avarinių priemonių, palapinių ir kitų dalykų. Taip pat paaiškėjo, kad į laivą buvo pakrauta kailių, pašto ženklų, suvenyrų amerikiečiams. Taip pat atskirai didelė dėžė su kailiniais ir ikrais prezidento Roosevelto žmonai, kurią H-209 įgulai prieš pat išskrendant perdavė NKVD reikalų liaudies komisaras Nikolajus Ježovas.
Muldaševo teigimu, apie ten būtą auksą jam pasakojo poliariniai lakūnai, tiksliau, garsusis pilotas Valentinas Akuratovas. O 1982–1985 metais Muldaševo ekspedicijų narys Anatolijus Vakula prisiminė susitikimą su Levanevskio našle, kuri papasakojo apie vertingą krovinį. Ir svarbiausia ne tai, kad auksas tikrai galėjo būti lėktuve, bet tai, kad jis nenuskendo kartu su H-209.
Anot Muldaševo, įvykiai galėjo rutuliotis taip: iš pradžių lėktuvas nenuskendo, nes jį laikė talpūs ir jau pustušti degalų bakai. Tačiau lėktuvą stiprūs vėjo gūsiai ir bangos galėjo nuplukdyti iki ežero kranto, kur jį ir aptiko kai kurie vietos gyventojai arba tiesiog vagys, arba ten atokiose vietose dar pasilikę baltagvardiečiai. Jiems pavyko ištempti krovinį į krantą ir užkasti apie 100 dėžių aukso.
O žuvusios įgulos palaikai galėjo būti sumesti į ežerą. Liudininkų parodymais, vieną jų, apsirengusį civiliu kostiumu ir kaklaraiščiu, vėliau rado vietos gyventojai.
Po karo, maždaug 1953 metais, vagys aukso lobį perkėlė ir užkasė kitoje vietoje. Žinodami, kad šiame regione gyvenantys evenai (Rytų Sibiro tauta) kapų naikintojus baudžia mirtimi, virš slėptuvės uždėjo originalios lentos kopiją, pakeisdami užrašą ant jos. Vietoj „Čia jie mirė“, jie parašė „Čia jie palaidoti“.
„Auksas jau dingo, nes vagys karts nuo karto ateidavo prie lobio ir pasiimdavo, kaip sakoma, „pragyvenimui“. Galų gale jie paseno arba mirė, arba susirado kitą slėptuvę“, – rašoma Ernsto Muldaševo knygoje „Пропавшее золото Леваневского“ („Levanevskio dingęs auksas“).
Tačiau Muldaševo ekspedicijai aukso paieškos užduoties taip ir nepavyko įvykdyti. Povandeniniai tyrimai baigėsi nesėkmingai – pirmiausia dėl nelabai patyrusių narų. Matomumas ežere gylyje tariamos nelaimės vietoje buvo minimalus, beveik nulis. Lėktuvo dalys, rastos pas vietinius, buvo atgabentos į Maskvą, tačiau apžiūra parodė, kad jos nepriklauso minėtam lėktuvui.
Konkretaus rezultato nedavė ir ežero tyrimas ultragarsu, kur prietaisai užfiksavo magnetinę anomaliją.
Bet kaip su liudininkų parodymais, kad prieš karą į ežerą nukrito lėktuvas? Taip, tai tiesa, tačiau vien Muldaševo ekspedicijos nariai tose vietose suskaičiavo 25 aviakatastrofas – tiek prieškario, tiek 1940–1980 metais.
„Tikriausiai kada nors bus rasti tikri Levanevskio pamesto aukso pėdsakai. Bet man atrodo, kad pagrindinė šio skrydžio paslaptis yra ne žmonių ir lėktuvo žūties vietoje, ne tragedijos priežastyse ir net ne aukse, kurį tariamai skraidino H-209. Kodėl Stalinas, atidžiai sekęs 1937 metais skrydžius ir aviacijos reikalus šalyje, buvo asmeniškai atvykęs į to paties lėktuvo pirmąjį bandomąjį ir parodomąjį skrydį, davė sutikimą jį paleisti? Nežinojo, kad lėktuvas turi daug defektų? Sovietų diktatorius tikriausiai samprotavo taip: jei Levanevskis pasieks Ameriką, pasauliui tai bus dar vienas svarus socializmo pranašumo įrodymas. O jei nepasieks tikslo – ką gi, suorganizuosime paieškas ir panardinsime žmones į sąjunginį sielvartą“, – rašoma knygoje.
Anot autoriaus, tačiau taip ir liko neaišku, kad buvo skirtos tos 4 tonos aukso. O jei jis tikrai buvo gabenamas šiuo lėktuvu, kada nors atsiras. Žinoma, ne iš ežero, o iki šiol slepiamuose KGB archyvuose.
Šaltiniai: „YakutiaMedia“, krsk.kp.ru, „Daily Mail“, picturehistory.livejournal.com, zona.media, news.day.az.
