Būti intravertu šiuo metu yra patogu – gyventi užsidarius ir jaustis gerai sugeba tik tikri intravertai. Tačiau intravertiškumas dažnai yra painiojamas su socialiniu nerimastingumu, nes intravertai ir socialiai nerimastingi žmonės elgiasi ir jaučiasi panašiai. Šis straipsnis apie tai, kuo skiriasi du panašūs, tačiau visi atskiri dalykai – intravertiškumas ir socialinis nerimas.
Anksčiau intravertai būdavo laikomi tikru nesusipratimu, nes buvo manyta, jog jie nemoka bendrauti, yra pernelyg drovūs, sunkiai užmezga socialinius ryšius ir t.t. Šie stereotipai per pastaruosius kelerius metus buvo sugriauti. Intravertams būdinga ramybė, susikaupimas, orientacija į savo vidinį pasaulį tapo ne tik priimtinais bruožais, bet netgi naująja mada. Išties, daugelis didžiuojasi tuo, jog yra intravertas. Tačiau intravertiškumas dažnai yra painiojamas su socialiniu nerimastingumu. Skirtingai nei intravertiškumas, socialinis nerimastingumas yra sutrikimas, kuris gali pasireikšti akivaizdžiais fiziniais simptomais, pavyzdžiui, dreba rankos, muša prakaitas, kalbant pinasi liežuvis, išmuša raudonis arba priešingai – nerimaujantis žmogus išbąla.
Nuo socialinio nerimastingumo kenčiantis žmogus kur kas labiau nei intravertas apriboja savo socialinius ryšius, yra kur kas drovesnis, kur kas labiau jam rūpės, ką kiti apie jį galvoja. Pasibaigus karantinų maratonui, mes pamatysime, jog tokių žmonių, kurie patiria socialinį nerimastingumą, gerokai padaugėjo.