„Kartą žiemą važiavau į Maskvą automobiliu – per Kylį, Baltijos jūrą, Sankt Peterburgą. Kelte buvau vienintelė mergina tarp automobilių prekiautojų, juodomis odinėmis striukėmis. Bet jie buvo man labai geri, visur viskuo gelbėjo. Vėliau manęs laukė greitkelis: Sankt Peterburgas – Maskva. Pro šalį lekia sunkvežimiai. Plikledis. Mano mašina pavojingai sukiojasi tuo ledu. Ir aš pirmą kartą gyvenime pradėjau melstis: „Dieve, jeigu Tu esi, po šio istorijos žegnosiuosi“, – pasižadėjo Daniela. – Ir Dievas mane nuvedė pas šventiką, mano draugų ratą, tėvą Josifą Zeteišvilį Visagine. „Iš tėvo Josifo, šiuo metu Visagino Šv. kankinio Panteleimono cerkvės vyresniojo šventiko, ji sužinojo apie Mikniškes.
Galutinai į bendruomenę ji persikėlė 2005 metais. Jos neįprastam gyvenimiškam pasirinkimui pritarė ir jos tėvai. Beje, tėtis dukrai pasakė, kad Mikniškės – teisingiausias pasirinkimas jos gyvenime. „Jis žinojo, kad trauką nuotykiams buvo mano kraujyje: netgi gimtųjų namų tvoroje aš ieškodavau skylės, kad galėčiau patyrinėti aplinkinį pasaulį“, – tėvo žodžius aiškina Daniela.
