Marija kepa duoną kartą per savaitę. Ji taip vikriai darbuojasi su pliauskomis, žarstekliu ir tešla didžiuliame kubile, jog iš pirmo žvilgsnio atrodo – visiškai nesudėtinga. Bet toks įspūdis, be abejonės, apgaulingas. Puikiai suderintas procesas Mikniškių kepykloje – tai bendruomenės šimtametės tradicijos, Marijos profesionalios patirties bei jos atsakingo požiūrio į savo religines pareigas bendra visuma.

„Kol kepu, visą laiką nerimauju. Prisimenu savo tetą kaime, kuri taip pat kepė duonos kepaliukus ir mane vaišino. – Marijai labai patinka mažybinės- malonybinės formos, ir ji jas dažnai vartoja. Kepykloje jai svarbus ne tiek pats darbas, kiek jos pačios religinės pareigos. Jai – tai galimybė dalyvauti duonos kūryboje „Aš juk tik mechaniškai dalyvauju šiame procese: minkau tešlą, seku laiką, krosnį, o visa kita daro Dievas.“