„Delfi Plius“ pateikia ištrauką iš David A. Sinclair knygos „Gyvenimo trukmė. Kodėl senstame ir kodėl tai neprivaloma“. Knygą išleido leidykla „Kitos knygos“. Iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas.
Kadangi mama visą gyvenimą rūkė, to buvo galima tikėtis. Dėl rūkymo ginčijomės daugiau nei dėl kitų dalykų. Būdamas vaikas, nuolat vogdavau ir slėpdavau jos cigaretes. Tai ją siutino. O štai faktas, kad ji nereagavo į mano prašymus mesti rūkyti, siutino mane.
Įžengusi į penktą dešimtį ji vis kartodavo:
– Nugyvenau gerą gyvenimą, kas liko – tėra premija.
– Ar žinai, kaip tau pasisekė, kad apskritai gimei? Tu švaistai savo gyvenimą! Kai susirgsi vėžiu, nelankysiu tavęs ligoninėje, – atsakydavau.
Kai praėjus maždaug dešimtmečiui vėžys galop pasireiškė, nejutau pykčio. Tragedija paprastai pyktį sutriuškina. Nuvažiavau į ligoninę, pasiryžęs išspręsti bet kokią kilusią problemą.