Vaikystės prisiminimų vaizduose matau mūsų butą, ankštą dėl daugybės svečių, kėdžių ir taburečių, pasiskolintų iš kaimynų, kad visiems užtektų susėsti prie vaišių stalo. Susirinko mūsų šeimos draugai ir artimieji, čia pat – ir mano jauni, gražūs tėvai. Tėtis gamina kokteilius mieloms damoms, vyrai pripildo degtinės briauniotas taureles, kažkas geria vyną. Mama iš virtuvės atneša baltą porcelianinį kavinuką, siūlo kavos, įpila. Vieni su malonumu siurbčioja kavą, kiti renkasi arbatą. Man mama nesiūlo, žino, kad nepatinka kava, kaip ir alus. Mano neišvystytam vaikiškam skoniui abu šie gėrimai atrodė kartūs, kava turbūt kartesnė. „Nasha Marka“ maltos natūralios kavos, kuri buvo laikoma kabančioje spintelėje, kvapas ir paties gėrimo aromatas man buvo malonūs, tačiau gerti – tikrai ne.
„Palanga“
Kavos poreikis atsirado netikėtai, kai buvau keturiolikos ir kai jau pradėjau lankytis kavinėse, gerti alų, vyną bei vartoti stipresnius gėrimus, ir tapo įpročiu bei malonumu. Prieš tai mama kelis kartus buvo nusivedusi mane į „Palangos“ restorano vasaros kavinę. Medinis dviaukščio restorano šoninės sienos priestatas buvo atitvertas nuo pagrindinės gatvės apipintais žaluma mediniais žardeliais. Paprasta akimi per atstumą nebuvo matyti, kiek šis mėlynai nudažytas priestatas buvo aptriušęs, kai kuriose vietose dažai susproginėjo, atsilupo ir apnuogino pavargusio nuo tarnybos ir klimato drėgmės medžio raukšles. Po medine pastogine nesijautė jaukumo, galima sakyti, kiek pakenčiamai buvo tik šviesią saulėtą, bet ne karštą dieną. Jei staiga užkluptų įstrižas lietus, tai galimai ne tik į kavą prilašėtų, bet ir užlietų sėdinčius prie krašto. Restoranas buvo rekonstruotas ir naujai atidarytas 1965 m. Apie seną pastatą, iškilusį XVIII a., priminė tik pavadinimas. Jo šoninė siena buvo pertvarkyta į stiklinį fasadą, o pagrindinis įėjimas perkeltas iš L. Giros (Vilniaus) gatvės į Lenino prospektą (Gedimino). Taip pat pertvarkė ir kavinę, tapusią vieno aukšto mūrine galerija su stiklinėmis stumdomosiomis sekcijomis, nusitęsusia lygiagrečiai prospektui. Sėdintys už stiklinės vitrinos galėjo kaip ant delno pamatyti pagrindinės gatvės ruožą ir kitapus esančio skvero dalį. Šiltuoju sezonu priešais kavinę sustatyti staliukai apsupdavo apnuogintą akmeninę najadę, sėdinčią prie mažo baseino. Kavinė tapo platesnė, erdvesnė, patogesnė, ji veikė sklandžiai ir, nors čia nebuvo kulinarinių įmantrybių, tapo gan populiari. Šiandien jau nieko to nėra – nei baseino su panele, nei kavinės, nei restorano.
Pažymėtina, jog vasaros „Palanga“ visiškai nebuvo jaunimo traukos vieta, ir po rekonstrukcijos ten užsukdavo įvairaus amžiaus žmonių. Jaunimo vieta būtų galima pavadinti kavinę ledainę „Ledaunė“. Man ši kavinė įsiminė kaip „Prancūziška“. Būtent taip ją pavadino atvykęs iš Marijampolės mano mamos pusseserės vyras, kai 1957 m. nusivedė mus į šią kavinę. Dar girdėjau ją vadinant „Varlyne“ ir „Gagarinka“. Kodėl „Gagarinka“? Kuo čia dėtas Gagarinas? Koks Gagarinas? Taip niekas to ir nesuprato.
Du laipteliai, baltos dvivėrės durys. Viskas viduje balta ir raudona. Šachmatinės raudonai baltos plytelių grindys. Bufetininkė ir padavėja su baltomis nėriniuotomis karūnomis ir baltutėlėmis prijuostėmis. Kava, ledai, šampanas. Kava puiki. Pažymėsiu, kad geriausia mieste kava per daugelį metų buvo filharmonijos bufete. O „Prancūziškoje“ dar – pyragaičiai, plakta grietinėlė, limonadai. Užsukdavau ten su draugėmis klasiokėmis šaltą žiemos dieną pasišildyti glintveinu. Maloni atmosfera, geras aptarnavimas. Septintojo dešimtmečio pradžia.
Šiuolaikinio meno centro kavinė
Viena maloniausių ir geidžiamiausių vietų nuo 1967 m. buvo ir šiandien egzistuojanti Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kavinė. Žmogui „iš gatvės“ patekti į ją buvo sunki užduotis. Reikėjo turėti dailininkų ar architektų sąjungos nario pažymėjimą, bet netrukus atsirado galimybė kavinėje apsilankyti ir tiems, kurie nusipirko bilietą į parodą apžiūrėti meno ekspozicijų. Tačiau prie įėjimo į kavinę, įsikūrusią naujųjų Meno parodų rūmų viduje, visada būdavo minios laukiančių laisvų vietų. Daugeliu atvejų laukti tapdavo beprasmiška, nes neaišku, kiek reikės stovėti ir gaišti laiką. Mano klasės draugė, keletą metų dirbusi rūmų vestibiulio biure, padėdavo išspręsti šią problemą. ŠMC visada paruošdavo gerą kavą, pasiūlydavo įvairių rūšių vyno, likerio ir konjako su gardžiais užkandžiais ir skaniais desertais. Kavinė buvo garsių menininkų, kūrybingo jaunimo ir asmenybių „prie meno“, visada lydinčių tokius žmones į tokias vietas ir, be abejonės, kuriančių tusovkes, bendravimo vieta. Demokratiška ir įdomi atmosfera.
„Tauras“
Tikra jaunimo poilsio vieta tapo kavinė „Tauras“, atvėrusi savo stiklines duris P. Cvirkos gatvėje (Pamėnkalnio) 1961 m. Toje pačioje gatvėje (Islandijos) 300–400 metrų atstumu gyvenau ir aš. Pirmą kartą mes, devintos klasės mokiniai, pasipuošę pilkos spalvos kostiumais su šviesiai pilkomis juostelėmis, avietinės spalvos kaklaraiščiais ir tokios pačios spalvos kojinėmis, nuvykome ten su mano klasioku bei draugu ir užsisakėme butelį bulgariško sauso vyno „Dimiat“. Kavinėje buvo linksma – gyva muzika, šokančios poros. Dainavo labai graži tragiško veido jauna moteris – Liuba Tikhonova. Viduje – smėlio ir rudos su pilku atspalviu sienos su freskomis, sustatyti dviviečiai ir keturviečiai neaukšti staliukai su kvadratiniais pufais. Freskos, vaizduojančios taurų medžioklę, priminė pirmykščių žmonių piešinius ant urvų sienų.
Stalai nebuvo skirti šventei su daugybe patiekalų – kartu su buteliais, taurėmis ir stalo įrankiais tilpdavo ne daugiau kaip po vieną patiekalą kiekvienam. Populiariausias patiekalas buvo kulinarinio meno ir vietinės virtuvės pastangų nereikalaujančios pavytintos „Medžiotojų“ dešrelės be garnyro. Jos buvo kepamos tiesiai prie stalo ant į metalinę lėkštę įpilto ir padegto spirito ugnies. Tikrai skanūs buvo „Pūkučiai“ – mėsos kukuliai, apvolioti bulvių traškučiuose, kepti aliejuje. Vakarais dažnai visos vietos būdavo užimtos ir tekdavo laukti gatvėje, prie įėjimo. Šiandien kavinės „Tauras“ patalpos su originaliu interjeru – neabejotinu meno kūriniu – užgriozdintos ir apleistos po daugelio metų veikiančio ten „Tornado“ kazino.
Bet dar prieš „Taurą“, 1960 m., pačioje centrinio prospekto apačioje, dešiniajame jo kampe, buvo atidaryta kavinė „Literatų svetainė“. 1961 m. pavasarį devintokai – mano draugas ir aš – praleidome vakarą su konjako buteliu „Literatuose“.
„Literatai“
„... Taigi mano bičiulis ir aš pasipuošėme madingais, pagal užsakymą siūtais kostiumais, marškiniais, kaklaraiščiais bei rankogalių segtukais ir nuėjome į „Literatų“ kavinę. Ji viliojo mus pustamse sale, stalinėmis lempomis su plafonais, padalytais į raudoną ir žalią pusrutulius, – pagal skonį ar nuotaiką buvo galima pasirinkti, kokią šviesą įjungti. Džiazo kvartetas, legendinio Kauno prieškario džiazmeno Jacobo Šabsajaus saksofono garsai... Romantiška. Prie įėjimo į tamsiąją salę mes ilgai laukėme vietos, spoksojome į žibintais apšviestą podiumą, į burtininkus – džiazmenus – ir nerimastingai gaudėme bliuzo garsus, bet į vidų taip ir nepatekome. Tad užėmėme dvivietį stalą prie lango į Lenino prospektą šviesioje salėje, ji taip pat buvo pilnutėlė. Trylika poreforminių 1961 m. rublių leido mums užsisakyti konjako „Odesa KVVK“, juodos kavos, du langetus, porą ledų ir limonado „Kriušonas“.
„... Mes susitikome vestibiulyje ir užėjome į tamsų saloną. Aš pasirinkau būtent šią kavinę. Atlikėjai ten grojo lėtą tradicinį džiazą, kuris neabejotinai priversdavo judėti jausmingai šokant, jaučiant moters artumą ir galbūt leidžiant pajusti atsakomąjį jaudulį bei vibraciją. Įsikūrėme prie lango. Už užuolaidų žiemos vakaras įžiebė siaurą pusmėnulį, o vėjas siūbavo naktinius žibintus. Iš mūsų vietos atsiverdavo geras vaizdas į salono tamsumą, muzikantų kvarteto tonacija suartindavo, o prieblanda kartu su žibintais virš podiumo ir mūsų stalo apšvietimu, persijungiančio iš raudonos į mėlyną, pridėdavo intymumo. Atvykome dar prieš prasidedant muzikinei programai, kad užimtume dvivietį staliuką, kiek vėliau šiame salone bus užimtos visos vietos. Mes šokome skambant Sent Luiso bliuzui, Kreolo Meilės Šauksmui, ir karštas juodaodžių džiazo svingas liejosi į mus pro ausis ir pripildydavo iki krašto, sulydydamas mūsų sielas į tam tikrą vientisą substanciją. Mes valgėme visokius skanumynus, kuriuos sugalvojo ir sumaniai paruošė iš menkaverčio sovietinio asortimento šios populiarios kavinės kulinarai, gėrėme stiprią kavą... “
„Literatuose“ šviesųjį ir tamsųjį salonus skyrė spalvingas baras. Tai buvo daugybės kūrybingų įžymybių traukos vieta, kuri viliodavo juos kokteilių ir alkoholio kortos turiniu. Populiariausi kokteiliai buvo „Vaivorykštė“, „Kaštonas“, „Rudens“. Mano draugas Joska Blumas ir Augustinas Savickas pirmenybę teikė „Rudens“, Stasys Krasauskas – „Kaštonui“, Teodoras Valaitis ir aš prašėme kokteilio „Vodka + Vodka“, kartais užeinantis Povilas Širvys su kareivio miline – bet ko, bet geriau degtinės. „Literatai“ nebuvo išskirtinai jaunimo kavinė, ten susiburdavo įvairaus amžiaus ir socialinio statuso žmonės, bet mes visi tada buvome jauni, kupini energijos ir vilties.
„Neringa“ ir „Rotonda“
„... Dar šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuvos miestuose buvo pradėtas diegti naujų viešojo maitinimo įmonių tinklas su originaliais interjerais, patiekalų asortimentu ir aukštesne aptarnavimo kultūra. Lietuva netrukus tapo šios srities lydere ir dėl to išgarsėjo ne tik SSRS, bet ir visose socialistinėse šalyse. Viešojo maitinimo projektų kūrimo ėmėsi garsūs architektai. Vienas iš pirmųjų jų darbo rezultatų tapo kavinė „Neringa“.“ (Iš laikraščių apžvalgos.)
Ypatingos meninės vertės projektas „Neringa“, pasireiškęs kaip ir sociokultūrinis, ir kulinarinis, ir netgi savotiškas klubinis reiškinys, tapo kultine vieta. Meniškai unikali, pasižyminti aukšta aptarnavimo kultūra, asortimento ir virtuvės kulinariniais privalumais, „Neringa“ suformavo specifinį lankytojų kontingentą, kuris daug metų leido joje laisvalaikį. Nebūtų perdėta pasakyti, jog būtent „Neringos“ interjere šiam kontingentui gimė revoliucinių idėjų, atradimų, kilo naujų šviežių ir drąsių minčių, ir ji dažnai buvo minima centrinėje žiniasklaidoje, didžiųjų miestų ir nacionalinių respublikų spaudoje.
Tam tikram „Neringos“ apibūdinimui perteikti galima užtikrintai priskirti Iljos Erenburgo žodžius, kuriuos jis pasakė apie garsiąją Paryžiaus „Rotondą“ knygoje „Žmonės, metai, gyvenimas“: „Rotonda“ priminė seisminę stotį, kur žmonės jaučia virpesius, nepastebimus aplinkiniams. Apskritai Prancūzijos policija ne taip jau ir klydo, manydama, jog „Rotonda“ yra pavojinga visuomenės ramybei vieta.“
Apie Neringą parašyta daugybė žodžių, straipsnių ir pastabų. Atsiminimuose, memuaruose, apžvalgose apie Vilniaus viešąjį gyvenimą minimi žymūs ir garsūs žmonės, Vilniaus bohemos atstovai – vietiniai „Neringos“ nuolatiniai lankytojai ir pagerbusios ją savo apsilankymu atvykusios žvaigždės, o ir šie lankytojai paliko prisiminimų, pagerbdami pačią kavinę ir joje sutiktus žmones. Aš savo ruožtu nevardysiu čia įžymybių, įdomių ir kuriozinių subjektų vardų bei aplinkybių, kurioms susiklosčius mano kukliai personai 1960–2000 m. pasisekė su jais persikirsti.
Kaip rašė Hemingvėjus knygoje „Šventė, kuri visada su tavimi“, „Kupolo“ ir „Rotondos“ kavinių nuolatiniai lankytojai niekad nevaikščiojo į „Lilą“. Jie čia nieko nepažinojo ir niekas nepradėtų jų apžiūrinėti, jeigu vis dėlto ateitų. Tais laikais daugelis eidavo į kavines Monparnaso ir Raspail bulvarų sankryžoje pasirodyti viešumoje, ir tam tikru mastu šios kavinės dovanodavo tokį patį trumpalaikį nemirtingumą kaip ir laikraščių kronikos stulpeliai...“
Leisiu sau pacituoti keletą mano anksčiau parašytų kūrinių ištraukų. Jos yra tiesiogiai susijusios su kasdieniu „Neringos“ gyvenimu.
„... Kiekviena diena ar vakaras kavinėje „Neringa“, kuri tada buvo laikoma viena geriausių ir madingiausių Tarybų Sąjungoje, kurią gerbė Leningrado, Maskvos ir kitų sąjungos sostinių kūrybingos įžymybės, man ir mano draugams buvo įprastas lyg klubinis ritualas dar ir prieš pašaukiant į kariuomenę. Vakarais tuo metu „Neringoje“ grojo tada jau žinomi džiazo atlikėjai Ganelinas, Tarasovas ir Čekasinas. Džiazo muzika ten buvo neatsiejama vakarų dalis. Nebūtų perdėta pasakyti, jog Sašos Šinderio virtuozinis atlikimas, kupinas subtilaus pianizmo ir aistringos sielos, malonino klausą. Jo stulbinamo lyrizmo paletė nepalikdavo abejingų, paliesdavo sielos stygas, sukeldama ekstazės virpesius, ir kartais net išspausdavo ašarą. Drąsaus, intelektualaus Ganelino trio moderno ir avangardo draugai buvo pasirengę klausytis nepastebėdami laiko tėkmės. Ten ir tik ten, tik ta imperijos dalis – Tarpupis su savo laisvamanybės altoriais, iš kurių vienas buvo „Neringa“, buvo ta planeta, tas žemynas, „kur žmogus taip laisvai kvėpuoja“. „Neringa“ buvo savotiška Tarpupio laisvamanybės meka, neturėjusi nieko bendra su tų laikų sovietiniu, istoriniu ir ideologiniu naratyvu ir galingą savo užtaisą išlaikiusi daugelį metų. Atėjęs bet kuriuo metu, kiekvieną kartą ten galėjai sutikti pažįstamų, draugų ir apskritai savojo rato žmonių. Rinkosi žinomi visuomenėje meno veikėjai, poetai ir muzikantai, profesūra. Daugelį jų mano draugai ar aš pažinojome iš arti ir didžiąja dalimi iš jų mokėmės suprasti grožį ir orumą, pasisemdavome estetinių išminčių ir erudicijos ar užčiuopdavome savo kelią...“
Bus daugiau.
Speciali padėka Dariui Pocevičiui už galimybe pasinaudoti fotografijomis iš jo knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990“ I dalis. Knygą galite įsigyti ČIA.
