Autorius teigia, kad seksualumas yra ne natūralių polinkių šaltinis, o veikiau kultūrinis konstruktas, sukurtas socialinės reguliacijos ir seksualumo kontrolės tikslams atlikti: „Nereikia įsivaizduoti kažkokios autonomiškos sekso instancijos, kuri esą antriniu būdu, išilgai viso kontakto su valdžia paviršiaus, gamina daugybinius seksualumo efektus. Priešingai – seksas yra labiausiai spekuliatyvus, tikrai vidinis, idealiausias dispozityvo elementas, kurį valdžia ima reguliuoti, užgrobusi kūną, jo materialumą, jo jėgą, pojūčius, malonumus“.
Seksualiniai suvaržymai
Pirmojoje „Seksualumo istorijos“ dalyje kalbama apie tai, kaip Vakarų pasaulyje nuo XVII a. seksualumas siejamas su įvairiomis disciplinos praktikomis. Autorius pasakoja apie karalienės Viktorijos laikus. Kaip žinia, tuo metu vyravo bene didžiausias seksualinis nelaisvumas, kuris dar ir šiandien tebeslegia: „Ant mūsų seksualumo – santūraus, nebylaus, veidmainiško – herbo tebesipuikuojanti imperatoriškos epochos vėliava“. – rašo jis. Viktorijos laikais seksualumas buvo rūpestingai slepiamas ir buvo skiriamas tik dauginimosi darbui: „įstatymo pagrindas – teisėta ir besidauginanti pora“. Seksas vien dėl malonumo čia nesuprantamas. Autorius teigia, kad XVII amžiuje seksas buvo slopinamas, o iš to slopinimo mes dar ir dabar neišsivadavome.
Suvaržymai tęsėsi ir XVIII amžiuje, tačiau kuo labiau draudžiama, tuo uždraustas vaisius saldesnis. M. Foucalt rašo, kad XVIII amžiuje koledžo mokinių seksas – beje, ypatingesnis negu apskritai paauglių – tapo visuomenine problema. Gydytojai kreipiasi į įstaigų direktorius ir dėstytojus, bet išsako savo nuomonę apie koležo mokinį ir jo seksą atsiranda vis daugiau instrukcijų, pamokymų, pastabų, medicininių patarimų, klinikinių atvejų, reformos schemų, planų idealioms įstaigoms. Taigi nuo pernelyg didelio suvaržymo puolama į kitą kraštutinumą.
Filosofas pabrėžia, kad iki XVIII amžiaus pabaigos trys aiškiai suformuluoti kodeksai – be taisyklių, kurias padiktavo įpročiai, ir suvaržymų, kuriuos formavo visuomenės nuomonė, – vadovavo seksualinei praktikai: kanoninė teisė, krikščionių ganytojiškieji nuostatai ir civilinis įstatymas. Kiekvienas jų savaip fiksavo leistino ir neleistino takoskyrą. Vis dėl to visus juos apibrėžė santuokiniai ryšiai: sutuoktinio pareiga, gebėjimas ją vykdyti, būdas, kaip tai buvo atliekama, ją lydintys reikalavimai ir prievartos priemonės, bereikalingos ar nepadorios glamonės, kurioms ji davė dingstį, jos produktyvumas ar būdas, kaip paversti seksą steriliu, momentai, kai to būtinai reikia (pavojingi nėštumo periodai ir maitinimas krūtimi, gavėnios draudimų ir susilaikymų metas), seksualinių santykių dažnumas ir retumas – visa tai labiausiai ir buvo apgaubta prietarų. Taigi sutuoktinių seksas buvo apribotas visokiausių taisyklių ir draudimų. Autorius pabrėžia, kad „nukrypimai nuo santuokinio gyvenimo taisyklių buvo neatsiejami nuo nusižengimų reprodukavimo srityje“. Buvo smerkiama santuokinė neištikimybė, iškrypimai. XVIII–XX amžiais iškrypimai buvo netgi baudžiami. Taigi valdžia galėjo tam tikra prasme reguliuoti seksualumą ir tuo būdu pareikšti savo valdžią.
XIX amžiuje kodeksai seksualinių nukrypimų atžvilgiu aiškiai tapo švelnesni ir teisingumas dažnai pats perleisdavo savo teises medicinai. Būtent XIX amžiuje gimsta psichoanalizė – Z. Froidas gilinosi į žmogaus pasąmonę ir jos reiškinius vertino per libido prizmę. XX amžiuje ilgo ir sunkaus slopinimo epocha buvo įveikta.
M. Foucault apie klasikinės Graikijos seksualinį gyvenimą
Antrajame skyriuje „Mėgavimasis malonumais“ M. Foucalt nagrinėja filosofų ir gydytojų veikalus, skirtus seksualinės veiklos problemoms paaiškinti IV a. pr. Kr. Graikų kultūroje. Dokumentai, kuriais autorius remiasi – tai daugiausia „nurodomieji“ tekstai, kurių pagrindinis tikslas – siūlyti elgesio normas. Teoriniais tekstais apie malonumą ir aistrų doktriną autorius naudojasi tik ieškodamas paaiškinimų. Skyriuje nagrinėjami tekstai, kurie nustatinėja taisykles, pateikia nuomones, patarimus, kaip elgtis. Pats autorius sako, kad tai „praktiniai tekstai, patys esantys praktikos objektai, nes buvo sudaryti tam, kad žmonės skaitytų, išmoktų, apmąstytų, pritaikytų ir išbandytų; jais buvo stengiamasi sukurti kasdienio elgesio armatūrą“. Čia aptariamos tokios problemos, kaip jaunuolių kentėjimas nuo nevalingo sėklos išsiliejimo, masturbacija, venerinės ligos. Tekstai gąsdina, kad jeigu sėkla išvaistoma veltui, neapvasinant, žmogus gali susirgti. Pateiktas pavyzdys, kaip Pranciškus Salezas skatino vedybinę dorą: „vedusiems žmonėms jis tiesė gamtos veidrodį, jiems siūlydamas dramblio ir jo dorovingumo, kurį jis įrodo, elgdamasis su patele, modelį“. Viso to esmė yra ta, kad drambliai esą „drovūs“ poruojasi tik dukart per metus.
Skyriuje labai daug dėmesio skiriama homoseksualizmui nagrinėti. Senovės Graikijoje vyrų meilė berniukams buvo keblus dalykas, „reikalaujantis elgesio išlavinimo ir gana delikataus mėgavimosi stilizavimo“. Šia tema Senovės Graikijoje išsirutuliojo klausimas apie santykius tarp mėgavimosi malonumais ir tiesos pažinimo, ieškant atsakymo į tai, kas yra tikroji meilė.
Knygoje yra iš tiesų įdomių momentų, kurie įdomūs būtų ir plačiajai visuomenei. Štai pateikiami ir XIX amžiaus tekstai, kuriuose matomas tipiškas homoseksualisto portretas: jo gestai, laikysena, dabinimosi būdas, koketiškumas, kūno sudėjimas, moteriška viso kūno morfologija beveik visada sudarė šio nuvertinamojo aprašymo dalį“. Iš tokio pobūdžio tekstų galima paminėti Sokrato kalbą „Fedre“, kuri peikia meilę, rodomą išglebusiems berniukams, tokio pobūdžio tekstas yra ir Senekos Gražbylio aprašymas...
Krikščioniškoje ir moderniojoje kultūroje tie patys klausimai – apie tiesą, meilę ir malonumą – siejami su vyro ir moters ryšio sudėtiniais elementais; nekaltybės; dvasinių sužadėtuvių, sielos-žmonos temos žymi persikėlimą iš daugiausia vyriškos eromeno apgyvendinto peizažo į kitą – pažymėtą moteriškumo ir santykio tarp dviejų lyčių figūromis.
Knygoje, kalbėdamas apie vyro ir moters meilę M. Facoult pateikia Antisteno, Diogeno Kiniko, Aristotelio parašytų veikalų apie meilę nagrinėjimą. Atsiskleidžiamas Senovės Graikijos žmonių požiūris į meilę. Pateikiama Platono meilės samprata (pagal Platono „Puota“).
Iš Platono idealistinio pasaulio iki šių dienų yra išlikęs mitas, kad vyras ir moteris – tai vienas individas, yra atėjęs iš Platono laikų. Asmenybė suvokiama kaip tam tikra polifoninė grupė. Žymiajame Platono dialoge „Puota“ Aristofanas pasakoja mitą apie androginus – vientisas asmenybes, kurias Dzeusas padalino į puseles, taip pasmerkdamas jas amžinai ieškoti viena kitos – vyrus ir moteris. Pabaigęs pasakojimą, jis primena dar vieną Dzeuso grasinimą: jeigu žmonės nenustos siautėti, jis juos padalins į dar smulkesnes daleles. Matyt – jeigu vadovausimės Aristofano pasakojimo logika – žmonės nepasitaisė ir buvo taip nubausti. Tiesa, smulkios nuolaužos neišsibarstė, o liko kiekvieno mūsų viduje.
Platonas manė, jog anksčiau žmonės buvo trijų lyčių. Platonas sako, jog reikia atkreipti dėmesį į tai, kad susiskirstymas į tris lytis buvo pirmapradis žmonių giminės bruožas; dabartiniu metu esančios tik dvi lytys. Išnykusių androginų reliktas yra ne koks vidinis žmogaus androginiškumas, bet potraukis kitai lyčiai. Platonas paaiškina, kodėl lytys būtent trys: todėl, kad vyriškoji giminė buvo kilusi iš Saulės, moteriškoji – iš Žemės, o abejus pradus turinčioji – iš Mėnulio, nes ir Mėnulis turi abiejų pradų. Apie tą trečiąją lytį Platonas rašo, jog buvo jie baisiai stiprūs ir galingi, turėjo didelių polėkių, net į dievus kėsinosi. Jie netgi bandę užkopti dangun, ketindami užpulti dievus. Dzeusas supyko ir atskyrė. Taigi žmonės yra perskelto androgino pusė, ji privalo rasti savo antrąją pusę, tada bus vėl galingi. O rasti antrąją pusę gali padėti tik meilė. Taip meilė Platono „Puotoje“ yra išaukštinama, jai priskiriama nežemiška galia.
Taip pat pasvajojama ir apie naują gyvenimą, apie prisikėlimą. „Puotoje“ rašoma apie tai, jog prisikėlusių žmonių kūnai bus rutulio pavidalo. Rutulio pavidalas rodo pilnatvę, užbaigtumą. Toks, koks buvo anksčiau iki „Nesantaikos užpuolimo“. Tas rutulys neturėjo nei rankų, nei kojų, nei genitalijų. Jį atkuria ar jam prilygsta žmogus, pasiekęs dorybę filosofijos dėka. Sakoma, jog žmogus pirmapradį vientisumą prarado dėl savo arogancijos, tai buvę dievų bausmė. Patį padalijimą atliko Dzeusas ir Apolonas. Žmogui toliau lieka atviros dvi galimybės: dalytis toliau arba susijungti.
Kita vertus, „Puotoje“ minima, jog androginiškumas gali būti ir neigiamas. Smerkiamas „androgino“ vardas buvo skiriamas išlepusiems ir sumoteriškėjusiems vyrams. Ši reikšmė tokia, mano manymu, neigiama, jog prilygsta šiuolaikiniams necenzūriniams epitetams gėjams įvardinti. Taip pat „Puotoje“ sakoma, jog Empedoklis mini dviveidžius monstrus, atsiradus Meilei kovojant su Neapykanta. Tokių motyvų mišinį Aristofano kalboje galima aiškinti kaip empedokliško išminčiaus karikatūrą.
Taigi apie „trečiąją lytį“ Platono „Puotoje“ yra kalbama dviprasmiškai. Viena vertus – tai tobulybė, kita vertus – atsiliepiama apie androginus kaip apie „dviveidžius monstrus“. „Puotoje“ taip pat kalbama, kad, pagal graikų mitologiją, Saulė yra vyriška būtybė, Žemė – moteriška. Mėnulio dvilytiškumas kyla iš jo tarpinės padėties tarp Saulės ir Žemės.
„Puotoje“ kalbama ir apie sueitį. Aristofano mite išryškėja, kad pirmapradės erotikos negalima tapatinti su jos atžvilgiu antrine genitaline sueitimi. Apsikabinimas siekiant atkurti pirmykštę vienybę gailestingos dievybės pakeičiamas lytiniu aktu, suteikiančiu laikiną nusiraminimą. Tačiau ir po Dzeuso „pertvarkymo“ genitalinis seksualumas nesuteikia galutinio pasitenkinimo, jis pridengia pirminę erotiką – siekį atkurti prarastąją visišką vienybę. Žiūrint aristofano akimis, Alkibiadas apkabindamas Sokratą elgiasi kaip pirmapradės sferinės būtybės dalis, beviltiškai mėginanti suaugti su savo antrąja puse. Reikia pastebėti, kad ir Alkibiadas, ir Sokratas – vyrai. Taigi čia patvirtinamas dar vienas iš Platono atėjęs posakis: „Tikra meilė tik tarp vyrų“.
Na, o pats M. Facoult pateikia tekstus ir apie įprastą vyro ir moters aktą, apie orgazmą.
Romos seksualumo diskursas
Skyriuje „Rūpestis dėl savęs“ (tai trečiasis skyrius) autorius nagrinėja tekstus, kurie kalba apie savęs pažinimo kultūrą. Yra nagrinėjamas Artemidoro „Sapnų aiškinimas. Tai „vienintelis mums išlikęs vientisas tekstas iš antikos laikais paplitusios literatūros – oneirokritikos. <...> Sapnų aiškinimas sudarė egzistencinės technikos dalį, nes bent jau kai kurie miegant matyti vaizdai buvo laikomi tikrovės ženklais arba ateities pranašais; todėl labai reikėjo juos iššifruoti“. Tekste detaliai nurodoma skaitytojui, kaip skirstyti sapną į elementus ir suvokti jo diagnostinę reikšmę. Ypač atkreipiamas dėmesys, kad sapne ypatingą reikšmę turi erotiniai motyvai. Pavyzdžiui, pateikiami teksto fragmentai apie sapno aiškinimą, kai sapnuojama, kad tėvas santykiauja su dukterimi. Sakoma, kad „gerai sapnuoti lytinius santykius su vergais: naudojamasi savo geru – tai, kas buvo nupirkta darbui, dar teikia ir malonumą“.
Trečiajame skyriuje gausu ir kitokių tekstų, skirtų savęs pažinimui, nagrinėjimų. Visi tekstai susiję su savo seksualumo pažinimu. Išvedama paralelė tarp seksualumo ir medikinių dalykų. Celijus Aurelianas sutapatino lytinį aktą su epilepsijos krize: jame jis matė tas pačias fazes: raumenų susitraukinėjimą, dusulį, prakaito išsiskyrimą, akių iškreipimą, veido raudonį, vėliau – blyškumą ir galiausiai – viso kūno silpnumą. Toks yra seksualinių malonumų paradoksas: svarbi funkcija, kurią gamta jiems patikėjo, vertinga substancija, kurią jiems turi perduoti, taigi ir netekti – o tai juos sieja su blogiu. I ir II šimtmečio gydytojai nebuvo nei pirmieji, nei vieninteliai, kurie suformulavo šį dvejopą vertinimą. Jie aprašė visą jo patologiją – labiau išplėtotą, sudėtingesnę ir labiau susistemintą negu ta, kuri jam buvo priskiriama praeityje. Pačios seksualinės veiklos patologija remiasi dviem elementais, kuriais paprastai apibūdinami lytinio akto pavojai: nevalintas įtampos stiprumas, nenusakoma netektis, kuri išsekina.
Taigi Senovės Romoje, skirtingai negu Senovės Graikijoje, seksualumas nebuvo laikomas sveiku ir natūraliu dalyku – jis tapatinamas su liga. Todėl valdžia čia galėjo labiau valdyti žmogaus seksualumą. Seksualumo „norminimas“ – tai vedybos.
Helenistinėje ir romėnų civilizacijoje atskiruose reginiuose ir skirtinguose socialiniuose sluoksniuose buvo realiai paplitusi santuokinė praktika. Buvo ir tam tikrų transformacijų, susijusių su institucinėmis formomis arba su santuokinių santykių organizavimu, arba su moraline reikšme, kuri jiems galėjo būti teikiama. Įdomu tai, kad vedybos nei Graikijoje, nei Romoje nereikalavo visuomeninės valdžios kišimosi. Tačiau pamažu helenistiniame pasaulyje vedybos ėmė užimti vietą visuomeninėje sferoje. Taip jos išeina už šeimos ribų, turėdamos paradoksalų poveikį – šeimos autoritetas tampa „viešai“ sankcionuojamas, tačiau tuo pat metu ir gana apribojamas. Helenistiniame pasaulyje ši evoliucija remiasi religinėmis ceremonijomis, kurios pasitarnauja tarsi tarpininkas tarp privataus veiksmo ir visuomeninės institucijos. Romoje galima konstatuoti apskritai to paties tipo evoliuciją, net jei ji eina kitais keliais ir net jei dar ilgai vedybos lieka daugiausia „privačia ceremonija, švente“. Teisinių priemonių visuma parodo po truputį didėjantį visuomeninės valdžios pranašumą prieš vedybų instituciją.
