– Pradėkime pokalbį net ne nuo straipsnių, o tik nuo antraščių bet kuriame bulvariniame leidinyje. Kone kas antra iš jų būtinai puikuojasi tuo kodiniu žodžiu „seksualumas“. Dabar mūsų laikų herojai seksualiai rengiasi, valgo, geria, kalba, žiūri, šoka ir t.t. Kaip jūs paaiškintumėte tokį totalų šio termino panaudojimą bet kokiems žmonių veiksmams ar būsenoms nusakyti?
– 1990 metais mes ne tik išsikovojome laisvę. Kartu griuvo ir „geležinė siena“, ribojusi mūsų bendravimą su visu civilizuotu pasauliu. O ten, tiksliau Vakarų šalyse apie 1965–1970 m. įvyko vadinamoji seksualinė revoliucija. Kodėl ji įvyko, kaip vystėsi – tai atskira tema. Tačiau mums svarbiausia: dabar jos atgarsiai galėjo pasiekti Lietuvą be jokių apribojimų. Ir pasipylė į mūsų šalį viskas–nuo žurnalų, TV laidų iki sekso prekių – į mūsų šalį. Gana greitai susikūręs lietuviškasis šou verslas tuoj pat pajuto tos seksualinės revoliucijos jam teikiamas naudas. Yra nuogų kūnų laidose ar spaudos puslapiuose, TV ar radijo laidose apie tai kalbama ar žiūrima–aukšti reitingai garantuoti. Juk dalis mūsų publikos tiesiog ištroškusi to, kas Vakaruose–jau nusibodusi „vakarykščia diena“. O aukšti reitingai – tai pinigai. Svarbiausias verslo matas kapitalizme. Štai kodėl TV ekranuose klesti tokios laidos, o spaudos puslapiuose – karaliauja publikacijos šia tema, pagardinamos visokiausių „pupyčių“ bei „pupytukų“ vaizdais. Kol tai šou verslui neša pelnus, tokios laidos karaliaus mūsų žiniasklaidoje. Kita vertus, ir patys šio verslo šulai daro viską, kad minėta tematika visuomet išliktų „aktuali“.
– O kas gi tuomet yra meilė seksologo akimis?
– Apie meilę galima kalbėti tik kaip apie daugialypį – daugiabriaunį jausmą. Posakis, kad mes visą gyvenimą vienas kitą mylėjome, yra naivokas, nes gyvenime nėra stabilių dalykų. Meilė visą laiką keičiasi, kaip ir yra įvairių jos pasireiškimo formų.
Seksualinė arba lytinė aistra (pagal graikus Eros). Ji primena gripą: pakyla temperatūra, blizga akys, dažnėja kvėpavimas; esminis skirtumas nuo gripo – seksas užvaldo paprastai tik „galvą“. Kitos asmenybės neigiamos savybės nepastebimos. Šis meilės etapas blėsta, jei nepapildoma kitais jausmais.
Arba – globa, rūpinimosi, aukojimosi jausmai (pagal graikus – Agapė). Jos esmė: rūpintis vaikais ir vienas kitu. Šie jausmai iš pradžių jungia vyrą ir moterį, bet ilgainiui, suaugus vaikams, priblėsta. Kas gelbsti? Draugystė ir prieraišumas (graikai įvardintų – tai Filija). Bet čia jau nėra aistros.
Meilė išlieka, jei žmonės savyje išsaugo „sunkiausiąją“ meilės dalį – rūpinimąsi partneriu, atsakomybę, tolesnį viens kito pažinimą. Minėtos sudedamosios dalys ir skatina siekti brandžios bei ir prieraišios meilės. Tai sunkokas, reikalaujantis daug pastangų procesas, kuris turėtų vystytis visą... gyvenimą.
O kadangi gyvename labai dinamiškame gyvenime, narcistinėje visuomenėje, orientuotoje į greitus rezultatus, pinigus, greitą seksą, apie pilnavertę meilę mažai kas susimąsto ir retai kas jos siekia. Todėl dviejų žmonių santykius šeimoje neretai apima monotonija, o tada prasideda nukrypimai „į šoną“.
– O kas gi tuomet yra seksualumas Jūsų, šios srities profesionalo, akimis?
– Tam pakanka apsilankyti visagaliame Google: „Seksualumas (lot. sexualis – susijęs su lytimi, seksu) – tai sąvoka, apimanti su lytimi ir seksu susijusius jausmus, artimumą (intymumą) bei elgesį tarp žmonių. Seksualumas dažnai yra tam tikra meilės, simpatijos ar dėmesio patraukimo forma: tam tikra apranga, elgsena, šukuosena, bendravimo būdas, meno kūriniai ir kt.
Žmogaus seksualumas apima labai daug įvairių elgesio manierų ir procesų, kurie turi fiziologinius, psichologinius, socialinius, kultūrinius, politinius, religinius ir dvasinius pagrindus. Be to, seksualumą nagrinėja ir filosofija (ypač etika ir moralė) bei teologija. Menas kaip kultūros išraiška iš dalies nusako tam tikros visuomenės grupės, kultūros ar laikmečio požiūrį į seksualumą. Beveik visose kultūrose yra teisiškai apibrėžtos vienokios ar kitokios seksualumo išraiškos formos, kurios yra įvairios priklausomai nuo kultūros, šalies ir laikmečio“.
Taigi, kaip matote seksualumo sąvoka yra nepaprastai plati ir tuo pačiu – labai sudėtinga. Ir, deja, visi (ir ne tik Lietuvoje) laiko save šios srities profesionalais, ypač – žiniasklaidos bei šou verslo kapitonai, pavertę seksualumą bene pagrindiniu jų darbiniu arkliuku. Ar matėte bent vieną TV laidą ar skaitėte populiariuose periodiniuose leidiniuose – o kas gi yra tas seksualumas profesionalų akimis? Ne. Užtat karaliauja profanai ar „pupytės“.
Dar seksologijoje seksualumu yra laikomas gebėjimas visiškai atsiduoti lytinio akto pojūčiams, atsiribojant nuo aplinkos, savikontrolės sumažėjimas, kuris sudaro prielaidas orgazmui atsirasti. Psichoanalizėje seksualumas suprantamas kaip ypatinga energija, prasiveržianti pro gyvenimo kasdienybę, sugebėjimas užmegzti ryšį su priešinga lytimi, sukuriant ypač artimą ryšį, nebijant prarasti savojo Aš (tai yra, savojo identiškumo). Prancūzai dar sako, kad abipusis orgazmas – tai mažoji mirtis. Beje, visada buvo ir yra moterų, kurios lytinio akto metu bijo labai susijaudinti; nes jos mano, kad orgazmo metu gali... išprotėti. Tokios moterys nuolat kontroliuoja lytinio akto eigą, nepasitenkindamos pačios ir, aišku, neleisdamos pasitenkinti savo partneriui.
– Grįžkime į netolimą praeitį. Kaip jūs paaiškintumėte tą paradoksą, kad sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo, o vaikų... buvo?
– Čia daugeliu atvejų lemia visuomenę bei valstybę valdančių lyderių asmeninė pozicija šia tema. Juk pačioje tos „darbininkų ir valstiečių“ valstybės pradžioje, kol dar buvo gyvas Leninas, bolševikai patys suorganizavo užgrobtoje šalyje visai nemažą seksualinę revoliuciją. Juk tuo metu, 1920–1928 m. jų buvo visaip propaguojamas posakis: „Meilė – tai kaip stiklinė vandens; nori gerti – geri; išgėrei – pamiršai“. Tačiau kai ėmė gimti masė nesantuokinių vaikų, o vienišos motinos ėmė atakuoti partkomus ar raikomus (vietos bolševikų partijos būstines), Leniną pakeitęs Stalinas nusprendė: gana to „ištvirkimo“. Ir nuo tada visoje Sovietų Sąjungoje apie seksą ir seksualumą buvo kalbam tik šios srities medikų tarpe. Plačiajai visuomenei tai tapo tabu. Be to, kone darbiniais gyvuliais paversti žmonės turėjo neeikvoti savo energijos visokiems ten hedonistiniams malonumams, o moterys – turėjo kuo daugiau gimdyti „komunizmo statytojų“. Ir taip tęsėsi iki pat raudonosios imperijos žlugimo. Taip į Lietuvą grįžęs kapitalizmas grąžino ne tik piniginius – prekinius santykius bet ir – seksą su seksualumu. Tik pabrėžiu: abu minėtus terminus aš siečiau su dviejų partnerių jausmais.
– O pati seksualinė revoliucija, kilusi Vakaruose 1965–1970 m.? Ji buvo neišvengiama? Ir kodėl ji nekilo prieš ar po Antrąjį pasaulinį karą?
– Pradėsiu iš tolo. Žmonijos istorijoje daug kas vystosi cikliškai. Štai apie 500 m. gyvavo Romos imperija, kurią apibūdinti galėtume ir tokia fraze: „tegul seksas liejasi laisvai“. Nesantuokiniai lytiniai santykiai buvo toleruojami, o kas dėdavosi viešosiose pirtyse, kur kartu maudydavosi vyrai ir moterys, tikriausiai nesunku įsivaizduoti. Po to sekė apie tūkstantis asketizmo metų – ankstyvieji bei vidurinieji Viduramžiai (500–1500 m.). Lytiniai santykiai toleruojami tik tarp sutuoktinių ir tik–giminei pratęsti. Viešosios pirtys, aišku, uždraustos, kaip ir teatras, šokiai ar bent kiek moters kūną atidengiantys rūbai. Tačiau Europa kiek prakunta ir ateina puotaujantis ir jau sočiai gyvenantis Renesansas. Atsiranda Bokačo „Dekameronas“, ima atgyti pirtys, rašomi meilės romanai bei eilės. Seksas jau imamas tapatinti ir su malonumu, o ne tik prievole giminei pratęsti. Po to seka apsišvietusiojo monarchizmo epocha – su savo keistenybėmis. Štai Anglijoje, kuri XVIII–XIX a. valdė pusę pasaulio, vargšės anglės sekso požiūriu buvo paverstos kone lėlėmis. Mat to meto aukštuomenės etiketas skelbė apie jų elgesį lovoje: anglė turi gulėti aukštielninka išskėtusi kojas, nejudėdama ir...galvoti apie Angliją. Matyt, todėl anglai vyrai ieškojo sau meilužių po visą pasaulį – nuo Afrikos iki Indijos. Po to sekė du pasauliniai karai su ilgais pokariniais laikotarpiais: kur jau ten iki sekso – žmonėms išgyventi reikėjo.
Ir štai ateina mano jau minėti 1965–1970 m. Vakarų visuomenė, kaip Renesanso laikais, vėl soti ir apsirūpinusi. O čia dar savo darbą atlieka mokslo bei technikos pažanga farmacijos srityje: išrandama priešnėštuminė piliulė. Viskas – Vakarų moterys išsivaduoja nuo amžinos priklausomybės nuo vyrų (gimdai vaikus tik teisėtam vyrui, kuris tave ir išlaiko) ir nuo baimės pastoti. Šios bei dar aibė kitų priežasčių (atsirandanti pop kultūra, feminizmo banga ir pan.) ir sukėlė ta visuomeninį fenomeną, kurie netrukus ir buvo pavadintas seksualine revoliucija. Ji ne tik „išvadavo“ Vakarų (bet ne viso pasaulio) visuomenes iš gana puritoniškų gniaužtų; į viešumą išėjo su savo problemomis gėjai bei lesbietės, iki tol daugiau ar mažiau tūnoję „pogrindyje“.
– Ir vakariečių, ir jau mūsų visuomenėje išgyventa seksualinė revoliucija gęsta ar tebesitęsia?
– Manau, ji tebesitęsia, tik vis kitomis formomis. Aš tame nematau nieko gero: palaipsniui artėjame į savotišką sekso vergiją, vis toldami nuo prieraišiosios, tikrosios, tradicinės meilės. Populiarėja seksas per web kameras, svingerių vakarėliai ir jų filmavimas, sekso intsruktoriai, dalyvaujantys poros lytiniame akte. Ir toliau visaip tobulinamos visokiausios sekso „technikos bei technologijos“, sąmoningai atmetant pamatinę esmę: tikras seksas įmanomas tik tarp dviejų vienas kitą mylinčių žmonių. Visa kita – tėra šou pasaulio elementai.
– Bet juk prigimtinės biologinės žmogaus prigimties šiandieniniai seksologai nenuneigia?
– Tikrai ne. Žmogus su savo pasąmone (o tai – net 97 proc. visos jo psichikos) lieka biologine būtybe ir nepriklausomai nuo rasės, socialinio sluoksnio ar įgyto diplomo jis labai išlieka... artimas gyvuliui. Tik gyvuliai poruojasi gana retai retai ir – tik giminei pratęsti. Žmonių giminės vyrų genetinė programa – apvaisinti kuo daugiau moterų. Tą jie sėkmingai daro, dažniau ar rečiau nukrypdami „į šoną'', tik, aišku, ne visas moteris apvaisindami. Moters programa – išauginti kuo daugiau kokybiškų vaikų. Bet įdomiausias pokytis vyksta šiandienos moterų gyvenime: jos vis dažniau nukrypsta „į šoną'' ovuliacijos metu, jau turėdamos vaikų ir pakankamai gerą ryšį su savo vyru. Kodėl – seksologija iki šiol neturi į tai patikimo atsakymo. Galbūt moterų „nukrypimai“ į šoną sukelti jos didenybės emancipacijos? Štai vyrus žymiai dažniau aplanko seksualinė monotonija: nes eilinis „grobis'' vėl pasiektas, o kiti grobio objektai – beveik tokie patys (tai jų, vyrų akimis). O štai moterų seksualinės fantazijos, pasirodo, yra labai lakios ir taipogi labai dažnai vis (arba visai) nerealizuojamos su savo pastoviu partneriu. Be to, nepamirškime, moterys nori – nenori privalo atlikti savo biologinę programą: pradėti ir susilaukti vaikų su patraukliu joms, moterims, partneriu. Tačiau nerealizuotos seksualinės fantazijos, padaugintos šiuolaikinės emancipacijos doze, tampa tuo kokteilius, kuris ne vienai moteriai ima „kelti stogą“. Tačiau tai jau būtų kito pokalbio tema...
