Grįžusi iš atostogų užsienyje, kur ilsėjausi viena, ir vėl sulaukiau tų pačių klausimų: kiek romaniukų užmezgiau, su keliais vietiniais miegojau, ką gavau dykai, mainais į romantiškus pasimatymus. Pasiteiravus, ar klausiantysis įsivaizduoja, kad vos atvykusi į nakvynės vietą užsismaukiu miniaką, „įšoku“ į aukštakulnius ir pasikišusi po pažastimi delninukę einu šlifuoti gatvių ir ieškoti sugulovų bei rėmėjų, dažnas suglumsta ir teišlemena: „Visko juk pasitaiko...“ Pasitaiko, bet ar tu, tas, kuris domisi mano apatiniais, pats taip elgtumeisi? O gal manai, kad tavo antra pusė „pasileistų plaukus“ vos nutūpus ant svetimos žemės?
Kai keliavau viena turėdama porą, pašnekovų antakiai pakildavo vien išgirdus idėją apie mano išvykas ten, kur nėra partnerio. „Kaip jis tau tai LEIDŽIA?“, „ką tu ten VIENA veiki?“, „ar ieškot bernų važinėji?“ – stebėdavosi jie. Matyt, supratimas, kad žmogus, kaip niekam nepriklausanti asmenybė, gali išvykti pailsėti nuo to paties partnerio, šeimos, vaikų ir kitų kasdien matomų žmonių, lietuviams tiesiog nesuvokiama. Aiškink neaiškinęs, įsikala į galvą, kad važiuoji paleistuvauti. Ir kalbos apie troškimą atgauti jėgas su geru maistu, gražia gamta ir lankytinomis vietomis niekam visiškai neįdomios. Keliauji viena, kai turi porą, – esi neištikima. Keliauji viena neturėdama jos – esi kekšė. Taškas. Tarsi žvelgtų į veidrodį ir mintytų: o aš tai jau pasiduočiau, jei galėčiau... Tiesa ta, kad kuo daugiau sau leidi mintyse, tuo mažiau tai įvykdai realybėje.
Atostogų romanai ir sekso turizmas apipintas mitais bei tikromis ar pagražintomis istorijomis, kuriomis tiki tie, kurie niekad nekeliauja vieni. O patyrė tie, kuriems pabodo jų kasdienis gyvenimas, trūksta sekso, dėmesio ar patvirtinimo, kad dar yra kažko verti fizinių santykių rinkoje. Tikrai pasitaiko atvejų, kai netikėtas susižavėjimas, išvykus toli, virsta artimais santykiais ar net šeima, tačiau dažniausiai viskas būna kitaip. Trumpalaikis pasitąsymas, aistringos naktys, kelios romantiškos vakarienės, pasižadėjimai dar susitikti ir graudžios ašaros suvokus, kad viskas buvo netikra. Arba dar blogiau – įsimylėjimo iliuzija, kuri išsisklaido grįžus į realybę ir supratus, kad Juanui rūpėjo tik tavo tarpkojis ir dangaus mėlynumo akys instagramo nuotraukai, o Ahmedui – tolima galimybė išvykti iš purvinos savo šalies, gavus vizą.
Kita vertus, gal ir tau rūpėjo numauti Jamalui kelnes ir pasižiūrėti, ar tamsūs peniai tikrai tokie dideli, kaip pasakojo draugė Aldutė, ką tik grįžusi iš Turkijos. Kur pati tiesiog gulėjo prie baseino ir klausėsi vietinių burkavimų apie jų didelius daikčiukus, o realybėje nė vieno taip ir nepamatė (bet papasakoti ką nors juk reikia).
Draugė, per atostogas susipažinusi su vienu tokiu žavingu jaunikaičiu iš trečiųjų šalių, ne tik liko įskaudinta, bet ir turėjo rimtų problemų su pareigūnais Lietuvoje. Per šėliones Hurgadoje, kaip pati teigė, įsimylėjusi iš pirmo žvilgsnio saldžialiežuvį meilikautoją netruko patikėti jo karštu noru pamatyti mūsų šalies gamtos grožį bei troškimu susipažinti su naujos „mylimosios“ šeima, esą planuojant tolimesnius rimtus santykius. Vos grįžusi iš saulėtosios šalies ji puolė pildyti dokumentų ponaičiui atvykti. Kviečiantysis prisiima atsakomybę už visas būsimo svečio nuodėmes atvykus į Lietuvą, privalo sumokėti valstybės patirtus finansinius nuostolius, jeigu jis ko nors prisidirbs. Negana to, yra atsakingas už tai, kad svečias išvyktų iš Lietuvos tada, kaip nurodyta dokumente. Bet kaip tu nepažadėsi visko, kai mylimasis jau trypčioja namuose susikrovęs lagaminus ir burkuoja per kamerą...
Atvykęs vaikinas pirmąją dieną praleido su drauge žavėdamasis Vilniaus vaizdais, lietuvių virtuve ir pasisveikino su jos tėvais. Tačiau atėjus vakarui sukėlė dramą, ginčą ir išėjo „galvos pravėdinti“. Taip ir negrįžo jis visą savaitę. Deja, prie draugės durų prisistatė policija ir paaiškino, kad svečias ne tik sukėlė muštynes naktiniame klube, priekabiavo prie merginos, bet pasipriešinęs pareigūnams dar ir paspruko. Žinoma, neatvyko ir į oro uostą, kai turėjo išvykti iš Lietuvos. Kadangi draugė prisiėmė visą atsakomybę už absoliučiai nepažįstamą tipą, netrukus turėjo atsakyti ir už jo elgesį – pakloti nemažą sumelę baudoms, ilgai ir nuobodžiai bendrauti su teisėsauga bei Migracijos departamentu. O paskui ilgais vakarais apraudoti savo naivumą ir prarastą „meilę“, nes širdį juk skauda ne mažiau net ir suvokus, kad tave „išdūrė“.
Po vieną keliaujančių pasileidusių europiečių moterų sekso troškimo mitas ir kalbos, esą jos – lengvai prieinamos, iš tiesų gajus. Apie vyrus nieko panašaus negirdėjau, todėl kalbėsiu ne apie juos. Visur, kur nuvykstu viena, mane seka dėmesio, komplimentų ir „makaronų ant ausų kabinimo“ taktikos šleifas. Priklausomai nuo šalies kultūros ir moters vaidmens visuomenėje, nuolat sulaukiu įvairiausių pasiūlymų, neslėpsiu, labai keistų iš pirmąkart matomų vyriškių. Nieko net daryti nereikia, tiesiog gatvėje, paplūdimyje ar parduotuvėje vietiniai siūlo viską, ką mano esant geriausia.
Arabų šalyse – auksą, kilimus, kupranugarius ir kitokią fauną, kaip pas juos įprasta rodyti dėmesį. Graikijos salose – ilgus pasiplaukiojimus jachta su vakariene, ruošiama iš čia pat sugautų šviežių jūrų gėrybių. Egipte – susitikimą su šeima ir giminėmis, kurie organizuos „mūsų tolimesnius pasimatymus ir santuokos šventę“. Italijoje – romantišką savaitgalį vynuogyne ir šimtmečius giminei priklausančioje vyninėje, pilies rūsyje, su degustacijomis, istorijomis ir, žinoma, nepamirštama naktimi, „kokios dar tikrai nesu patyrusi“ Alessandro lovoje. Prancūzijoje – poezijos skaitymą ar gyvos muzikos vakarą pogrindiniame klube su geriausiu šefu... Ir ką tik jie prigalvoja.
Pamatę vieną keliaujančią moterį užsieniečiai tarsi pašėlsta, išgaruoja visos taisyklės ir normos, kuriomis vadovaujasi jų pačių tautietės. Nebelieka ribų, o galvoje rikiuojasi banalios frazės, kuriomis, vyrų manymu, europietėms itin lengva susukti galvas, nors gražioji kaimyno duktė (jei kaimynas leistų ją užkalbinti) niekada tokiomis nesąmonėmis nepatikėtų. O lietuvės patiki. Ir gana dažnai.
Puiku, jeigu jos sąmoningai renkasi sekso turizmą kūniškiems malonumams patenkinti ir niekam daugiau. Žino, ko nori, netiki tuščiais plepalais ir patenkinusios kūniškus poreikius toliau užsiima savais reikalais svečioje šalyje. Galbūt tai daro dėl dėmesio stokos, kurio taip trūksta iš lietuvių vyrų lūpų, galbūt atsibodo sutuoktinis, neprisilietęs jau pusę metų (neduok Dieve, dar ilgiau) ir vis dažniau užtrunkantis darbe, o gal „cepelininis“ dangus ir rutina stumte stumia į nuotykius, kurie bent trumpam nutolins rūpesčius, o amfiteatrų ir muziejų lankymas jau nebeveikia. Galbūt kai kam tokios kelionės yra vienintelis būdas pasimėgauti fiziniu artumu, švelnumu ir nors trumpam, patikėjus žavaus įdegusio svetimšalio meilikavimais, atsiduoti tam, kas laukia. Nesigėdyti savo kūno, netobulo veido ar menko stiliaus pojūčio: juk ten, kur tavęs niekas nepažįsta, esi patraukli vien todėl, kad atvykai iš už jūrų marių.
Tačiau yra ir kita atostogų romanų pusė – nešvytinti vakarėjančiu saulėlydžiu, nekvepianti ką tik iškepta bagete, o atsiduodanti pašvinkusiomis austrėmis. Nesaugant savęs ir pasiduodant nepažįstamųjų žavesiui nesunku atsidurti realiame pavojuje. Tarsi smėlis tarpupirščiuose daugelį tokių linksmybių seka lytiškai plintančios ligos, nepageidaujami nėštumai (o, varge, jeigu gims azijietis ar pasaulį išvys jau gerokai įdegęs kūdikis, nors ištekėjai už blondino lietuvio) ir kartkartėmis – dar skaudesnės pasekmės.
Prieš penkerius metus Lietuvą sukrėtė istorija moters, kurią atostogų Egipte metu, kaip ji teigia, išprievartavo viešbučio darbuotojas. Nelaimė nutiko už viešbučio ribų, jai sutikus nueiti į restoraną ir pasigrožėti šalies vaizdais. Po suteiktos medikų pagalbos ir kreipimosi į vietos policiją kaltinimai nebuvo pateikti. Nei ją ten išsiuntusi kelionių agentūra, nei Lietuvos, nei vietos teisėtvarka niekuo negalėjo padėti. Ištekėjusi, tėvynėje palikusi vyrą ir pailsėti viena atvykusi lietuvė pati sutiko eiti į pasimatymą su užsieniečiu. Tokiomis aplinkybėmis reikia begalės pastangų ir net Interpolo, kad kaltinamasis būtų nubaustas. O kiek dingusių, išprievartautų ir nužudytų plačiojo pasaulio keliautojų istorijų margino žiniasklaidos puslapius, sunku ir suskaičiuoti.
Nesakau, kad nemalonu poilsiaujant už šypseną gauti nemokamą skėtį nuo saulės paplūdimyje ar pasisveikinus išgirsti nepažįstamąjį murkiant komplimentus, dar ir kaip. Tačiau leidžiantis į artimesnį bendravimą geriau apsvarstyti visus „o jeigu“ ir pasisaugoti, kad nebūtų sužalotas nei pasitikėjimas savimi, nei emocinė būsena, nei tuo labiau kūnas. Juk iš atostogų tikimės visai ne to.
