Šarai, skrendam į Vroclavą: didžiausią rinktinės fiasko Marčiulionio atmintyje lydi Garasto gudrybė ir paskutiniai žodžiai krepšinio Mocartui

Įspūdingą Lietuvos rinktinės žygį Barselonos olimpinėse žaidynėse lydėjusi euforija dar nebuvo spėjusi išblėsti. Kai alpinistas Vladas Vitkauskas į Everesto viršukalnę pirmą kartą pristatė lietuvišką trispalvę, o ant kojų besistojanti šalis nekantriai laukė į apyvartą po daugiau nei 50-mečio sugrįžtančio lito, tautos herojais tapę krepšininkai vis dar uodė olimpinių bronzos medalių kvapą ir snūduriavo ant užsitarnautų laurų. 

Nekantriai Lietuva laukė ir naujų pergalių krepšinio aikštėje, tačiau 1993-iųjų pavasario ir vasaros sandūroje pernelyg šaltas ir nemalonus dušas visus perliejo kaimyninėje Lenkijoje.

Vroclave vykęs papildomas atrankos turnyras į tų metų Europos čempionatą baigėsi visišku lietuvių fiasko, sukėlusiu tikrą audrą ne vien dėl sensacingo pralaimėjimo baltarusiams ir vėliau įtartos jų konspiracijos su lenkais. Dėmesio centre atsidūrė ir nederamas kai kurių žaidėjų elgesys – į viešumą iškilo faktai, kad viešbutyje girtavo ir šėlo apmaudą skandinęs Gintaras Einikis.

„Kai žaidi dvejas rungtynes paeiliui be jokio pasirengimo, taip ir išeina, kad „atlakstai“ kaip višta be galvos ir tik po to supranti, kokia realybė“, – iki šiol galvą dėl labai neįprastos situacijos purto Š. Marčiulionis.

Pirmą ir iki šiol paskutinį kartą nepatekusi į Europos čempionatą, tąsyk Lietuvos rinktinė prarado galimybes dalyvauti ir 1994-ųjų pasaulio pirmenybėse Kanadoje. Maža to, laiko atsikvošėti visiškai nebuvo – treneris Vladas Garastas sukrėstą komandą buvo priverstas žaibiškai ruošti dar vienam turnyrui, nuo kurio iš esmės priklausė, ar skaudų smūgį patyręs Lietuvos krepšinis apskritai išliks Europos ir pasaulio elite.