Įspūdingą Lietuvos rinktinės žygį Barselonos olimpinėse žaidynėse lydėjusi euforija dar nebuvo spėjusi išblėsti. Kai alpinistas Vladas Vitkauskas į Everesto viršukalnę pirmą kartą pristatė lietuvišką trispalvę, o ant kojų besistojanti šalis nekantriai laukė į apyvartą po daugiau nei 50-mečio sugrįžtančio lito, tautos herojais tapę krepšininkai vis dar uodė olimpinių bronzos medalių kvapą ir snūduriavo ant užsitarnautų laurų.
Nekantriai Lietuva laukė ir naujų pergalių krepšinio aikštėje, tačiau 1993-iųjų pavasario ir vasaros sandūroje pernelyg šaltas ir nemalonus dušas visus perliejo kaimyninėje Lenkijoje.
Vroclave vykęs papildomas atrankos turnyras į tų metų Europos čempionatą baigėsi visišku lietuvių fiasko, sukėlusiu tikrą audrą ne vien dėl sensacingo pralaimėjimo baltarusiams ir vėliau įtartos jų konspiracijos su lenkais. Dėmesio centre atsidūrė ir nederamas kai kurių žaidėjų elgesys – į viešumą iškilo faktai, kad viešbutyje girtavo ir šėlo apmaudą skandinęs Gintaras Einikis.
„Kai žaidi dvejas rungtynes paeiliui be jokio pasirengimo, taip ir išeina, kad „atlakstai“ kaip višta be galvos ir tik po to supranti, kokia realybė“, – iki šiol galvą dėl labai neįprastos situacijos purto Š. Marčiulionis.
