„Važiuosite Savanorių prospektu, toliau J. Basanavičiaus gatve, iki pamatysite soborą žaliai nudažytais kupolais, o mūsų biuras šalia jo, keturaukščiame sovietinės statybos pastate“, – taip instruktuodavau iš kitų miestų, Vilniaus–Klaipėdos magistrale atvykstančius būsimus klientus, mat kurį laiką nuomavęsi biurą šalia savojo būsto Lazdynų gatvėje, nutarėme išsinuomoti erdvesnį ir centre esantį biurą, nes iki mūsiškio lazdyniškio tuo metu buvo keblokas privažiavimas.
Orientyras – „cerkvė žaliais kupolais“ – veikė puikiai, nes ji žinoma ir daugeliui vilniečių: statytojų sumanymu, imperatoriaus dinastijos 300-osioms metinėms paminėti pastatyta stačiatikių šventovė turėjo savaisiais „svogūniniais“ kupolais matytis iš daugelio miesto vietų, ir šis tikslas buvo pasiektas – J. Basanavičiaus gatvės viršuje stūksanti cerkvė matoma ir iš Subačiaus gatvės regyklos, ir nuo Trijų Kryžių apžvalgos aikštelės, ir dar iš daugelio sostinės vietų. Tad penketą metų bazavęsi buvusiame Profesinių sąjungų mokymo centre ir bendrabutyje – būtent tokį statusą turėjo pastatas J. Basanavičiaus gatvės 29A, iškilusiame vietoj kadaise stovėjusio drūto vienaaukščio namo, nutarėme šiek tiek pasidomėti kaimynystėje buvusios šventovės praeitimi.
Apie šioje šventovėje tarnaujantį stačiatikių šventiką rasite įdomios informacijos žiniasklaidoje, o aš gi pastebėjau, kad cerkvės dvasininkai gana laisvai kalba lietuviškai, norinčius apsilankyti joje nepasitinka užrakintos durys, kuriomis su gausiais miesto svečiais įprastai „sveikinasi“ turistų lankomiausioje vietoje esanti Šv. Onos bažnyčia: joje taisyklė „belskite, ir bus atidaryta“ ne kažin kiek tepadeda. Antra vertus, rasti išsamesnės informacijos lietuvių kalba apie Lietuvoje esančias stačiatikių šventoves yra kebloka, tad šiai kelionių krypčiai mes tikrai dar rasime laiko, o dabar keliaukim Didžiąja pogulianka (J. Basanavičiaus gatve) į svečius pas Jų Imperatoriškąsias Didenybes.
Cerkvė caro Konstantino ir vienuolio Michailo Maleino garbei, dar vadinama Romanovų cerkve, yra jauniausia Vilniaus cerkvė – baigta statyti 1913-ais metais, pažymint Romanovų dinastijos 300-metį. Šventasis Konstantinas yra dangiškasis globėjas kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio, sunkiais metais daug nuveikusio vilniečių stačiatikių labui. Šventasis Michailas yra Michailo Fedorovičiaus, pirmojo caro iš Romanovų šeimos, globėjas.
Iš pradžių cerkvė buvo planuota pastatyti Konstantino Ostrogiškio 300-ųjų mirties metinių garbei kaip paminklinė šventovė. Tačiau 1909 m. prasidėjęs lėšų rinkimas buvo lėtas ir neveiksmingas, todėl Maskvos verslininkas Ivanas Kolesnikovas pasiūlė sujungti dvi datas, šventyklą pašvenčiant ir Romanovų dinastijos 300-osioms metinėms. Pradiniame projekte šventovės statybos vieta numatyta tuometė Georgijevskaja aikštė (dabar V. Kudirkos aikštė), tačiau tuo metu jau buvo Aleksandro Nevskio vardo koplyčia, todėl cerkvę imtasi statyti tuometėje Zakretnajoj aikštėje. Cerkvė buvo pastatyta architektūriniu stiliumi, susišaukiančiu su senovės Rostovo ir Suzdalės šventovėmis, interjeras buvo dekoruotas senuoju rusų stiliumi, geležinkeliu buvo atvežti 960 pūdų sveriantys varpai.
Cerkvę pašventino 1913 m. gegužės 9 d. Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių bažnyčios arkivyskupas Agafangelas, į iškilmes atvyko didžioji kunigaikštienė Jelizaveta Feodorovna Romanova. Šventasis Sinodas paskyrė cerkvės dvasininkiją: šventiką, diakoną ir psalmininką. Nuo 1914 m., miesto policijos viršininko prašymu, cerkvėje buvo atliekamos apeigos miesto policijos pareigūnams. 1915 m. Sinodas patenkino Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių bažnyčios arkivyskupo Tichono prašymą ir nurodė šventovei įsteigti nepriklausomą parapiją. „Tenkindamas Jūsų Šventenybės prašymą, Šventasis Sinodas nusprendžia: atidaryti nepriklausomą parapiją prie Vilniaus memorialinės bažnyčios Zakretnajoj aikštėje, tą Jūsų Šventenybei praneš dekretu“, – buvo sakoma imperatoriaus dekrete.
1915 m. parapija buvo evakuota, o, kai miestą užėmė vokiečių kariuomenė, cerkvės pastate buvo įrengta daboklė komendanto valandos pažeidėjams. Trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje cerkvė buvo atnaujinta, sovietiniais metais liko veikianti, nors ir būta planų ją – nukentėjusią karo metu – nugriauti, platinant gatvę.
Su kitais J. Basanavičiaus g. objektais kviečiame susipažinti nuotraukų galerijoje.
