– Profesoriau, tokią pandemiją išgyvename pirmą kartą po 100 metų – kai po I-ojo pasaulinio karo kilo vadinamosios „ispankos“ epidemija. Bet tada nebuvo nei vaistų, nei pagaliau – profesionalių psichologų patarimų. Tiesa, nuo šio (tarsi iš niekur atsiradusio, nors, beje, visos užkrečiamos ligos ir atsiranda tarsi iš niekur) viruso vaistai – kol kas – taip pat dar nesukurti; tačiau šiuolaikinės visuomenės jau išsiugdė visą armiją psichologų. Tad gal jų balsas taipogi turi skambėti šalia tų medikų, ekonomistų bei politikų balsų, kurie ramina, kad, pvz., reagentų, plaučių ventiliavimo aparatų ar maisto visiems tikrai užteks?
– Šiuolaikinė psichologija skirstoma į atskiras šakas, kurios skiriasi tyrimo objektu, metodais, rezultatų pritaikymo sferomis. Artimiausios aptariamai temai būtų socialinė ir medicininė psichologija. Pirmoji tiria grupių ir asmenybės elgesio grupėse savitumą – paniką, įtaigumą, tarpusavio vertinimus, nuostatas ir pan. Antroji – psichologinius įvairių susirgimų aspektus.
Kiekvienas gali aptikti internete psichologų įžvalgų, pasisakymų apie karantiną. Deja, tai atskirų specialistų mintys. Tačiau Lietuvoje tarsi nėra universitetų ir psichologijos katedrų, kažkur dingo psichologų asociacijos. Valstybės ekstremalių situacijų centras nemato, kad psichologinė pagalba visuomenei, milijonų žmonių psichinės sveikatos palaikymas yra sudėtinė ekstremalių situacijų valdymo dalis. Psichologinės pagalbos teikimas, turėjo tapti lengvesnis ir labiau prieinamas, o dėl karantino tapo itin sudėtingas. Šiandieną niekas negali atsakyti kokiais atvejais ir kokie psichinės sveikatos specialistai (ne tik psichologai, bet ir psichoterapeutai) dalyvaus valstybiniame ir savivaldybių ekstremalių situacijų centrų veikloje. Belieka viltis, kad tokia padėtis ilgai netruks ir specialistų žiniomis bus pasinaudota.
– Mūsų pokalbį pradėkime nuo pandemijos psichologinio poveikio visuomenėms: ką europinės vyriausybės daro gerai, o ką – blogai ? (aišku, psichologo požiūriu? Bei – kokia situacija Lietuvoje?)
– Sunku būtų įvertinti ES šalių vyriausybių veiklą, nes galima remtis tik tais pačiais, visiems prieinamais žiniasklaidos šaltiniais. Tačiau Lietuvos valdžios stebime blogą komunikaciją ir tai jau tapo didelė mūsų Vyriausybės veiklos ekstremaliomis sąlygomis problema. Pateiksiu tik du pavyzdžius: pirma, reikia didinti koronaviruso testavimo apimtis; antra, dezinfekuoti traukinių stotis, aerouostus, jūrų uostus. Nesiimkim spręsti ar to reikia, bet kažkodėl kasdien matome TV ekranuose, kad užsienio šalyse minėtose potencialiose žmonių susibūrimo vietose purškiami dezinfekciniai skysčiai.
– Nuo visuomenės psichologinių problemų nusileiskime iki individo – ką čia psichologai gali jiems patarti, padėti mobilizuoti savo vidines jėgas? Nes jei žmogus bus viduje „išglebęs“ ir mašinaliai (elgsis kaip visi, pirks maisto produktus ir pan., kritiškai negalvodamas apie tas be reikalo kaupiamas maisto ar vaistų atsargas – ko vertas toks individo elgesys pandemijos akivaizdoje?
– „Leidžiantis“ iki individo dera „išeiti iš minios“, elgtis kitaip nei žmogus elgiasi minioje. O joje jis nebejaučia atsakomybės, tai ir akliai mėgdžioja kitus. Šiuo metu svarbiausia priemonė viruso plėtros ribojimui – saviizoliacija, karantinas – drauge stabdo ir minios elgesį. Tačiau yra žmonių, pamirštančių savo atsakomybę, sapaliojančių „AŠ viruso nebijau.“ Jiems tiktų priminti, kad atsakome ne tik už save, bet ir už vaikus, už vyresnio amžiaus žmones, už tuos, kurie negali savimi pasirūpinti. Sudirgęs, įsibaiminęs žmogus to nepadarys, todėl privalome pasirengti:
– Nepasiduoti gandams, kuriuos kartais platina ne tik kvailiai, bet ir mums priešiškų šalių informacinės tarnybos kryptingai skleidžiančios melagingas naujienas.
– Pasirinkite kelis, geriausiai oficialius arba mokslinius šaltinius.
– Kalbant su vaikais, pateikti jiems tik aiškią ir tikrą informaciją, kreipti jų dėmesį į pozityvius dalykus (galimybę ilgiau bendrauti su šeimos nariais, išmokti ko naujo ir pan.).
– Kokią veiksmų sistemą rekomenduotumėte mūsų tautiečiams – kaip psichologiškai mobilizuoti save, savo vidinius resursus (o juk jie – milžiniški), kad su kuo didesne vidine jėga pasitiktume net ir susirgimą?
– COVID-19 grėsmė privertė žmones pasijausti pažeidžiamais. Bet būti pažeidžiamu – nereiškia būti bejėgiu. Žmonės gali patys valdyti savo baimę ir savo gyvenimą. Siūlyčiau kelias rekomendacijas:
Pirma, laikykitės higienos reikalavimų, plaukitės rankas muilu.
Antra, tęskite pradėtus darbus ir laikykitės kasdienių įpročių tiek, kiek tik pavyks.
Trečia, fizinė sveikata svarbi geros psichinės sveikatos prielaida. Daug kas turi daugiau laiko mankštai, bet nesimankština. Laikas – kaip tik dabar – pradėti tai daryti. Be to galima užsiimti joga, autogeninėmis treniruotėmis ar bent knygos, kurią senai norėjome perskaityti, skaitymu ir pan.
– O kaip patartumėte keisti tarpasmeninius santykius darbe bei šeimoje bei su draugais?
– Patarčiau nieko nekeisti. Ir nepamiršti, kad draugai yra tie, su kuriais bendraujama. Šiandieną žmogus, kuris nori su manimi, su jumis pasikalbėti apie kažką kita tema, nei koronavirusas, daro mums puikią emocinę paslaugą, nes tai mus pradžiugina. Bet ir mes patys galime paskambinti draugams ar įsijungti Skype. Tik prieš tai padarydami bent dvi-tris minutes pamąstykime: ar sugebėsime pasakyti ką nors daugiau nei „Na, kaip tu?“.
– Ir pabaigai – pateikite prašau bent vieną pavyzdį iš žmonijos istorijos – kaip žmonių dvasios stiprybė padėjo įveikti ir ne tokius sunkumus?
– Pasaulio istorijoje netrūksta žmogaus dvasios stiprybės pavyzdžių. Jų netrūksta ir mūsų istorijoje. Du šimtus metų mūsų protėviai priešinosi stipriausiai to meto Europos karinei organizacijai – kryžiuočiams. Ir ne tik priešinosi, bet plėtė valstybę. Iš naujausių laikų – prisiminkime sausio 13-ą, kai Lietuvos dvasia (šimtų tūkstančių savo sūnų bei dukterų asmenyje) įveikė stipriausią to meto karinę jėgą. Kartais ateina laikas, kai turime labai aiškiai suvokti save laiko tėkmėje, suvokti, kad tik mes patys lemiame savo gyvenimą. Tada nustojama bijoti, priekaištauti, inkšti, ieškoti kaltų ir t.t. Tad ir dabar turime elgtis taip, kaip mūsų nuomone, elgtųsi tikras žmogus.
