Psichologai tai vadina „sugretinimų karštlige“: kaip išsivaduoti iš nuolatinio savęs lyginimo su kitais ir net savimi?

Nuo mažumės mus nuolat su kuo nors lygindavo – tėvai sakė, kad brolis / sesuo geriau mokosi, o kaimynų vaikai geriau išauklėti, mokytojai rikiavo mokinius pagal pažymius, o šie aiškinosi, kuri gražesnė ir kas šaunesnis. Užaugę patys gilinamės į „Forbes“ milijardierių sąrašą, stebim gražuolių rinkimus ir neišvengiamai gretinam save su jais ar jomis.

Šioje palyginimų įvairovėje visgi padaromos tik dvi išvados: „Nebandyk – esi prastesnis nei kiti, vis vien nieko nepasieki, tik apsijuoksi“ ar „Pabandyk – gal pasiseks“. Kartais prabyla ir sveiko proto balsas, kuris bando racionaliai įvertinti riziką ir galimą laimėjimą. Psichologinė problema slypi dėl to, kad tiek vidinis skeptikas, tiek nieko nebojantis avantiūristas bando apsimesti sveiku protu.

Juos nutildyti pavyks geriau supratus kenksmingų palyginimų esmę, o norint ją geriau suprasti reikia suvokti palyginimų savitumą.