Kaip jums kilo idėja kurti tokią drąsia bei neįprastą gyvenimo istorijų laidą „Spalvos“?
Kadaise dirbau tokiame drąsiame jaunimo žurnale „Pravda“, kur rašiau įdomiomis/išskirtinėmis temomis. Pavyzdžiui, jei būdavo kalbama apie riebalų nusiurbimą, tai su visa praktine groteska ir plastikos chirurgo komentarais apie šią procedūrą – nuo medicininių siurbliukų iki kur utilizuojami riebalai. Po šios patirties, nemažai metų dirbau reklamos agentūrose ir galiausiai atsidūriau įdomioje, bet sausokoje srityje – reklamos planavime.
Turėdavau nagrinėti, kaip jaučiasi skirtingos tikslinės auditorijos grupės, kokia komunikacija jiems tiktų, kas juos gyvenime džiugina ir kas kelia nuobodulį. Norėjosi tas įžvalgas bei žinias apie tai, kaip gyvena žmonės, panaudoti plačiau ne vien šnekant apie gliukozės tabletes ar dar vieną „patikimą ir jaukų“ banką.
Prie posūkio į dokumentiką dar prisidėjo tai, kad emigravau į Londoną, kur kas vakarą žiūrėdavau BBC ar kitų vietinių kanalų dokumentikos skiltis. Šioje šalyje šitas žanras yra be galo stipriai išvystytas ypač žurnalistinė bei tyriamoji dokumentika. Galiausiai pradėjau galvot, kodėl pas mus populiariuose kanaluose nėra tokių aštrių ir gaivių temų, kokias randame šiame didmiestyje.
Dirbant jaučiu pareigą parodyti kitokį požiūrį, kurio nematau bendrame žiniasklaidos lauke. Netflix ar BBC iPlayer latformose jau krūvą kartų kalbėta ir apie gėjų tėvystę ir apie poliamoriją, yra aibė dokumentinių filmų apie ikoninškas vyresnės kartos drego karalienes, interlyčių žmonių situaciją, LGBT ir religiją, storafobiją, rasizmą ir daugybę kitų temų. Kitavertus Lietuvoje yra alternatyvių projektų, kurie paliečia opias socialines temas.
Su kokiomis kliūtimis/problemomis susidūrėte?
Aš nemanau, kad tai akiplėšiškos temos, bet kartais jaučiu kolegų ar įvairių prodiuserių, komunikacijos specialistų patarimus, kad žiūrovams tai neįprasta, kad Lietuva konservatyvi šalis, tad geriau, va, filmuok interviu su kunigais arba kalbėk apie laimingas mamas, bet mano misija yra rodyti tokias gyvenimo būdo laidas, kurios suteiktų naujumo ir atradimo jausmą žiūrovui. Tai gali būti kunigai ir gali būti mamos, bet mano laidose jie būtų parodyti jau kiek kitaip nei esame pratę matyti.
Aš noriu, kad žiūrovas pasijustu susipažinęs su tokiu žmogaus gyvenimu, kurio taip lengvai nepamato, arba leistųsi į nestandartinius pokalbius ir kalbėtų visuomenei mažai žinomomis temomis.
„Gėjų tėčių“ laidą palydėjęs protestas prie LRT pastato, visokie agresyvus vaizdo klipai (viename kurių nepažįstamas vyras kirviu kapoja televizorių su mano atvaizdu) ir dabar galiausiai ir teismai dėl laidą išteisinusio komisijos sprendimo – kažkiek signalizuoja, kad to konservatyvumo yra.
Bet tai tik viena iš dvidešimt keturių „Spalvų“ laidų sulaukusių tokio rezonanso. Prieš tai vykdžiau projektą, kuriam filmavau keturiolika laidų ir jos irgi buvo panašiomis temomis. Ir per visą šį laiką buvo tikrai aštresnių temų nei gėjai tėčiai. Tad nemanau, kad tai baisus simptomas apie šalies konservatyvumą, ar kad žmonės neva kažkam nepasiruošę. Sulaukiu be galo daug gražių žinučių, kuriose žmonės dėkoja už „Spalvų“ laidas, jaučiasi padrąsinti, suprasti. Dažnai emigrantai parašo, kad juos džiugina progreso pėdsakai lietuviškų medijų lauke ir kad nieko kito nežiūri.
Kaip vaizduojami žmonės atsiranda jūsų laidose? Ar jūs jų ieškote, o gal kartais jie patys pasisiūlo dalyvauti?
Būna kartais kai herojai patys mane susiranda ir visus kartus tai buvo labai geros istorijos. Viena jų – buvusi katalikė Rūta ir jos panelė liuteronų bažnyčios pastorė Vibekė, kurias keliom dienom filmuoti vykau į jų namus Kopenhagoje. Rūta man parašė po Gėjų tėčių skandalo ir sakė – „Matau tą laviną komentarų, kur žmonės aiškina, kad krikščionybėje nėra vietos LGBT, tai noriu pasakyti, kad nevisai taip yra, mano panelė tuokia homoseksualias poras krikščioniškoje liuteronų bažnyčioje“. Dėl šios merginų poros nebuvo nei blogų žinučių, nei piktų komentarų. Tiesa, bandžiau laidai pasikalbinti lietuvius katalikų bažnyčios kunigus, bet net keturi nesutiko kalbėtis su „Spalvomis“ Matyt dėl griežtos jų bendruomenės hierarchijos.
Kokia laida jus asmeniškai palietė, labiausiai įsiminė ir galbūt nustebino?
Pasirenku temas, kurios man sukelia apmąstymus. Nors laidų neprisodrinu savo asmeninėmis patirtimis ir pati beveik visada lieku už kameros, bet savo Facebook paskyroje kiekvieną kartą parašau didžiausią tekstą apie tai, kokie išgyvenimai lydėjo kiekvieną iš temų.
Galima paminėti interlyčių žmonių (kurie gimę su abiejų lyčių požymiais) istoriją, kai Lietuvoje šia tema niekas nešneka ir tvyro įtempta tyla ir kaip yra negerai žmonėms, kurių yra tūkstančiai turinčių tokius požymius. Sutikusi interlyčius man pasisekė juos paraginti susiburti į anoniminę savitarpio pagalbos grupę ir rasti socialinį darbuotoją, kuris galėtų padėti, bet tai vyksta labai lėtai.
Pas mus apie tai nekalbama. Kitų, su endokrinologija nesusijusių sričių medikai painioja interlytiškumą, kas yra biologinė variacija pavyzdžiui su translytiškumu, kas jau yra lyties identiteto klausimas. Blogiausia, kad vaikystėje prieš tampant sąmoningiems, šiems vaikams būna skubiai operuojami lyties organai, kad neva augtų kaip visi vaikai. Nors, kodėl suaugusiems ar kitiems vaikams turėtų rupėti kažkokių vaikų lyties organai, tiesa? Tai atrodo daug nenormaliau. Tad pasaulio interlyčiai aktyvistai kovoja, kad nebūtinos kosmetinės lytinių organų operacijos vaikams nebūtų atliekamos.
Ką norėtumėte pakeisti/pakoreguoti Lietuvoje, kad visi žmonės, nepaisant jo lyties, seksualinės orientacijos, ligų, būtų priimti ir neteisiami kitų?
Labai norėčiau atviresnės, lankstesnės visuomenės. Bet tai neatsitiks tol, kol nepripažinsim, kad augome aplinkoje , kurioje būta mažai įvairovės – labai baltoje, lieknoje, kultūriškai suvienodėjusioje visuomenėje. Išvažiuoti iš tokio takelio yra labai sunku. Man užtruko ir sau tą pripažinti, nes kai pirmą kartą susidūriau man pačiai buvo nepriimtina ir keista, tačiau dokumentika turi stebuklingą galią keisti požiūrį, padeda susipažinti su kitokia patirtimi, kitokiais žmonėmis ir juos po truputį pabandyti suprasti.
Kaip jūs manote, kodėl rodant laidas apie įvairius žmones, jų gyvenimus vis atsiranda neigiamų komentarų? Ar tam įtakos turi istorinė situacija, nenoras pripažinti, kad kiekvienas žmogus skirtingas?
Tam įtakos turi baimė ir tas vienodumas, homogeniškumas. Emocinė erudicija turbūt taip pat, ar tai būtų rasizmas, ar žmonės gimę kitokiais kūnais nei dauguma, ar vyresnio amžiaus žmonės su hobiais, kokie mums atrodo neįprastai.
Kartais man būna absoliučiai nesuprantamų komentarų, kad mano laidos neva antipatriotinės ir pro-rusiškos, kas yra žiauriai nelogiška, nes specifiškai apie šeimą suformuluotas nepilnamečių apsaugos įstatymas, kuriuo pasinaudojant buvo bandyta trukdyti mano laidai, egzistuoja tik Rusijoje ir Lietuvoje. Nei Europos Sąjungoje nei kitur nežinau, kad homoseksualių šeimų vaizdavimas būtų laikoma žalinga informacija nepilnamečiams. Taip pat lytinio švietimo, edukacijos apie ŽIV, kalbėjimas apie interlytiškumą pas mus yra neįprasta ir kaip tik primena Rusijos situaciją.
Tai paantrintų ir antropologės Aušros Maslauskaitės, kurią rodėme laidoje, apie surogatines motinas pasakytas komentaras, kad mes savo konservatyviu suvokimu apie moters roles suvokimu esame daug arčiau Rusijos ir Baltarusijos nei kitos Europos šalys ir net kaimynės Latvija Lenkija.
Galbūt galėtumėte rekomenduoti filmą/knygą/laidą, kurioje būtų atskleidžiamas supratingumas bei tolerancija kitokiam?
Neseniai pasirodė pasimatymų šou „Love on the spectrum“ apie autizmo diagnozę turinčius jaunuolius, kurie ieško meilės. Tai laida, kokią pati norėčiau kurti, kuri padeda susipažinti ir susidraugauti su autizmo spektre esančiais žmonėmis, ko gal dažnas padaryti neturėjo progos. Aš pajutau jų tėvus, pajutau tuos jaunuolius ir kokie jie iš tikro blaivūs ir normalūs ir šmaikštūs. Net susimąsčiau, kodėl neturiu pati draugų su aspergerio sindromu, gal mano draugų ratas tikrai per daug neurotipiškas ir jame trūksta įvairovės.
Kokią pagrindinę žinutę savo laidomis norite ištransliuoti žiūrovams?
Yra didelis atradimo džiaugsmas aplink save matyti žmonių, požiūrių, šeimų įvairovę ir pasimokyti iš jų patirties.
