Parengė Ingrida Žirlienė
Daugiau kaip dvidešimt metų mobingu besidominti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto profesorė Jolita Vveinhardt pabrėžia, kad šio reiškinio požymių galima aptikti beveik kiekvienoje organizacijoje. Deja, visuomenė atkreipia dėmesį tik tada, kai įvyksta tragedijos: mobingo auka savo noru pasitraukia iš gyvenimo, o organizacijai, kurioje ji dirbo, staiga „atsiveria“ akys. „Netylėti, viešinti, nebijoti“, – tiesiai sako J. Vveinhardt.
– Profesore, kodėl susidomėjote šia sritimi?
– 2000-aisiais sužinojau apie reiškinį, kurio pavadinimo net nebuvau girdėjusi. Tuo metu nežiūrėjau į mobingą kaip į mokslo objektą. Skaičiau labai daug literatūros, knygas, kurias radau Vokietijoje, parsivežiau į Lietuvą ir skaičiau jas kaip detektyvus. Gūglinau, ieškojau „mobingo“, tačiau nieko nebuvo. Lietuvių kalba toks terminas net nebuvo vartojamas. 2006 metais įstojau į doktorantūrą ir nusprendžiau, kad turiu rašyti disertaciją šia tema.