Karantinas ir socialinių tinklų priklausomybė
Šiuo socialinės izoliacijos laikotarpiu palaikyti ryšį yra svarbiau nei bet kada. Dalijimasis informacija ir bendravimas su kitais įvairiose skaitmeninėse platformose yra puikus būdas palaikyti ryšį, kai esame fiziškai atskirti. Tačiau tai gali įtakoti ir priklausomybės atsiradimą.
Šia tema pakalbinau psichologą Eriką Siudiką, kuris paaiškino, kaip atpažinti soc. tinklų priklausomybę ir kaip laiku sau padėti.
E. Siudiko teigimu, tai gali sukelti padidėjusį stresą, depresijos atsiradimą ar socialinį nerimą.
„Svarbu pastebėti save, atsakyti sau į klausimą: ką man reiškia pusdienis, diena be soc. tinklų? Nekalbu apie tuos, kuriems soc. tinklai yra tiesiog pajamų šaltinis. Pastebėti priklausomybę galime tuomet, kai mūsų mintys nuolat grįžta į šias skaitmenines platformas ir net nejausdami to pradedame jomis naudotis“, – kalba psichologas.
Taip pat svarbus skaitmeninių platformų priklausomybės požymis yra, ar nebendraujant šiuose tinkluose mes išgyvename vienišumą.
„Jeigu be soc. tinklų pradedame jausti psichologinį diskomfortą, nerimą, gal net nuobodulį ar beprasmybės jausmą – vertėtų į tai atkreipti dėmesį. Rekomenduotina kreiptis į specialistus ir kalbėtis apie tai“, – tęsia jis.
Pasekmės, kurios gali likti pasibaigus karantinui
„Įprotį bendrauti gyvai gali pakeisti įprotis tai daryti internetu. Taip pat pomėgiai, kuriais buvo galima mėgautis gyvai, gali pakeisti pramogos, esančios virtualiame pasaulyje ir t.t.“, – teigia psichologas.
E. Siudikas priduria, kuo daugiau žmonės karantino metu taps užimti virtualioje aplinkoje, tuo daugiau valios jiems gali kainuoti pasibaigus karantinui sugrįžti į realų gyvenimą ir atsistoti jame tvirtai abejomis kojomis. Tai gali sukelti padidėjusį vienišumą, nerimą, beprasmybės jausmą.
Dvi savaitės be socialinių tinklų – ko tikėtis?
Sugrįžkime prie mano eksperimento. Kai pasaulis išgyvena krizinę situaciją, mes jaučiame nerimą ir stresą. Mane lydėjo smalsumas, kaip šiuo emociškai sunkiu laikotarpiu atsisakymas soc. tinklų gali įtakoti mano psichologinę būseną.
Pirmąsias dienas mano smegenys tiesiog ėjo iš proto! Jaučiau didžiulį stresą dėl to, kad aš kažką praleidžiu ir nežinau, kas vyksta. Tai naujasis XXI amžiaus fenomenas „FOMO“ – baimė, kažką praleisti. Tai yra siejama su streso, nerimo jausmu bei rūpesčiais dėl to, kaip mes esame susiję vieni su kitais internete.
Be to, supratau, kad visas tas laikas, kurį praleisdavau „Facebook“ ir „Instagram“, nepaisant to, kad nesu šių tinklų didžiulė mėgėja, atsirado dėl naujos informacijos priklausomybės. Atrodo, kad mums čia niekada neatsibos, naujienų slinkimo būdas, kuris neturi dugno, šią problemą tik sustiprina.
Pateikiu jums keletą savo asmeninių atradimų, kuriuos įžvelgiau dviem savaitėm atsisakiusi soc. tinklų.
Sugrįžau prie senų pomėgių
Statistika rodo, kad telefono ekraną mes tikriname maždaug apie 58 kartų kiekvieną dieną. Ir tai nėra susiję su technologijomis, tai – dopamino priklausomybė.
Dalis mūsų bijo sėdėti tyloje tik su savo mintimis ir siekia vidinę tuštumą užpildyti išorės veiksniais. Soc. tinklai tam gali „puikiai pasitarnauti“ ir leisti pabėgti nuo savo minčių, nors kuriam laikui.
Atsisakius soc. tinklų pradėjau jausti, kad paroje atsirado daugiau laisvo laiko neveikti tai, kas man iš tikrųjų patinka. Pradėjau daugiau skaityti, mokytis naujų dalykų, daugiau sportavau, judėjau ir daugiau miegojau.
Negana to, per šį laiką pamačiau pastebimą pagerėjimą gebėjime sutelkti dėmesį. Užuot pasimetusi tarp didžiulio informacijos srauto ir blaškymosi jame, tapau labiau susikaupusi, ramesnė ir nebejaučiau nuobodulio.
Viso gero, savęs lyginimo jausme!
Socialinės izoliacijos metu mes dažnai jaučiamės vieniši, patiriame stresą, o kai skaitmeninėse platformose matome lyg aplinkiniai atrodo laimingesni, sveikesni ar turtingesni, palyginsite jų karantino patirtį su savimi.
Nesvarbu, ar jie iš tikrųjų turi geresnį laiką nei mes (niekada negalime to žinoti), tačiau tai gali priversti mus lyginti save su kitais. Ir tai yra vienas iš žalingiausių soc. tinklų padarinių.
Mes galime būti nenugalimi visuomenės įsitikinimams
Ši įžvalga yra mano mėgstamiausia! Jokios reklamos nevertė manęs pirkti nereikalingų daiktų. Jokie visuomenės įsitikinimai ir pažiūros manęs nepasiekė. Iš tikrųjų tai gali būti vadinama taikos apibrėžimu XXI amžiuje.
Atitrūkusi nuo telefono ekrano ir pasinėrusi į realų gyvenimą pradėjau pasaulį matyti daug, DAUG plačiau. Negana to, užuot pasidavusi spaudimui, ką visuomenės nuomone yra svarbu žinoti, aš rinkausi pati, kokia informacija man yra naudinga.
Išsilaisvinimas!
Galiausiai, pradėjau suvokti savo individualumą ir pakeičiau požiūrį į kitus žmones. Lioviausi galvojusi apie supanašėjimo, idealizmo kultą, kuris, deja, taip dažnai pasireiškia šiose skaitmeninėse platformose. Čia slypi kolektyvinės psichikos kaukė, kuri tik dedasi individualybe, kuri kitus ir patį jos turėtoją įtikina, esą ji individuali, o iš tiesų tai tik vaidinamas vaidmuo (Karlas Gustavas Jungas).
Mes juk neturime atitikti kažkokieno apibrėžtų standartų ir matuoti savo reikšmingumą pagal „patinka“ paspaudimų kiekį.
Galite pasirinkti, kokiame pasaulyje norite likti
Nemanau, kad yra kažkas iš esmės gero naudojant ar nenaudojant soc. tinklus. Tiesą sakant, čia yra ir privalumų, ir minusų. Bet aš manau, kad buvo naudinga skirti šį laiką suvokti, kaip soc. tinklai veikia mano gyvenimą ir ką norėčiau su tuo daryti toliau.
Pirmas dalykas, kurį padariau čia sugrįžusi – paspaudžiau „atsekti“ mygtuką tiems profiliams, kurie man neatneša vertės. Kviečiu ir tave, skaitytojau, sekti tik tuos profilius, kuriuos mes iš tikrųjų norime sekti, o ne atsitiktinius ar populiarius įrašus.
O, kad sustiprinčiau ką tik savo išsakytą mintį, čia pridedu ir Marko Aurelijaus citatą: „Mūsų gyvenimas yra toks, kokį jį padaro mintys“. Prisiimkime atsakomybę už tai, kokią informaciją įsileidžiame į savo kasdienybę ir mintis.
Ir kuo labiau ribosime savo praleidžiamą laiką soc. tinkluose, tuo daugiau turėsime laiko nuveikti tai, kas mums yra reikšminga ir kursime realų, o ne išgalvotą pasaulį.
