XXI amžiaus pradžioje gana reikšmingu skaičiumi sumažėjo jaunų žmonių skyrybų ir padaugėjo besiskiriančiųjų tarp vyresnio amžiaus asmenų. Šiek tiek oficialiajai statistikai įtakos turėjo ir tai, kad šiuolaikiniai žmonės vis rečiau tuokiasi oficialiai, jie labiau pripažįsta kohabitaciją, partnerystę, poros gyvenimą atskirai, tačiau nuolatinius susitikinėjimus. Tačiau net ir tarp oficialiai susituokusiųjų jaunų žmonių skyrybų skaičius smarkiai sumažėjo. Tuo pačiu pasimatė ir kita tendencija: padaugėjo skyrybų tarp vyresnio amžiaus žmonių – netgi tokių, kurie pragyvenę kartu keletą dešimtmečių, užauginę vaikus ir susilaukę anūkų. Ši tendencija XXI amžiaus antrajame dešimtmetyje atėjo ir į Europą. Skyrybų procentas tarp 50 ir vyresnių suaugusiųjų šiuo metu padvigubėjo lyginant su 1990–2010 m. laikotarpio duomenimis. 25 proc. visų besiskiriančiųjų 2010–2020 metais buvo 50 metų amžiaus ir vyresni žmonės.
Skyrybos yra didžiulis išgyvenimas ir stresas žmogui. Pagal streso stiprumą jos yra antroje vietoje (pirmoje vietoje – sutuoktinio mirtis). Skyrybos sukelia didesnį stresas nei artimo giminaičio mirtis ar įkalinimas. Ypač sunkiai skyrybas išgyvena tas asmuo, kuris nebuvo skyrybų iniciatorius, kuris nenorėjo skirtis ir dar matė gyvenimo kartu perspektyvas.
Pilkosios skyrybos – tai skyrybos tarp vyresnio amžiaus žmonių. Turimas omeny amžius nuo 50 metų iki pat gyvenimo pabaigos. Pilka spalva čia minima ne atsitiktinai. Pilka asocijuojasi su vienatve, depresija, savižudiškomis mintimis, gyvenimo prasmės praradimu. Nors daug žmonių, išgyvenę pilkąsias skyrybas, vėl atsitiesia, susiranda naują partnerį, pradeda gyvenimą iš naujo, kuris neretai būna dar geresnis nei buvęs iki šiol, tačiau pats išsiskyrimo momentas vyresnio amžiaus žmonėms, pragyvenusiems kartu didžiulę laiko atkarpą yra skausmingas.
Psichologas mokslininkas Robin S. Högnäs šiemet pabaigė savo tyrimą, kuriame analizavo pilkąsias skyrybas ir dėl to patiriamą vienatvę. Nors buvo kelta priešinga hipotezė, tačiau pilkosios skyrybos nėra susijusios su socialine vienatve. Žmogus po skyrybų nelieka vienas. Vidutinio amžiaus asmuo paprastai jau turi vaikų ir anūkų, yra „užgyvenęs“ daug socialinių ryšių. Tai ir draugai, ir buvę bei esami kolegos, ir šiaip pažįstami, su kuriais bendrauji. Toks bendravimas labai reikalingas, bet jis niekada neatstos artimo ryšio su antrąja puse. Moksliniai tyrimai rodo glaudų ilgalaikės santuokos ryšį su sveikata – tiek fizine, tiek psichikos sveikata. Ilgalaikėje santuokoje (arba santykiuose) gyvenantys žmonės jaučia kur kas didesnę gerovę, yra laimingesni.
Pilkosios skyrybos padidina vidinės vienatvės (kai esi apsuptas žmonių, tačiau vis tiek jautiesi vienišas) riziką. Taip pat dėl pilkųjų skyrybų nutrūksta socialiniai ryšiai: jis arba nebebendrauja su bendrais buvusiais draugais, pažįstamai. Iš gyvenimo dingsta ir tam tikri ritualai, tradicijos, bendros šventės, bendri susiėjimai.
Tiesa, toks socialinių ryšių nutrūkimas, kaip rodo moksliniai tyrimai, nėra labai reikšmingas, jis nesukelia labai rimtų priežasčių depresijai ar blogai gyvenimo kokybei atsirasti. Kur kas skausdesnis yra paties artimiausio žmogaus praradimas: net patys artimiausi giminaičiai – vaikai, anūkai, broliai, seserys – negali užpildyti tos tuštumos, kuri lieka širdyje po skyrybų. Net ir tuo atveju, kai su buvusiu sutuoktiniu vyko nuolatinis karas ir nervų ėdimas – net tada lieka tuštuma: nėra su kuo net pasibarti. Paimkime paprastą pavyzdį apie kokią nors kaime gyvenančią porą – bobulę ir dziedulį, kurie labai nesutaria ir taip vaidijasi visą savo gyvenimą. Jie ėmė bartis vos tik susituokė.
Pykdavosi dėl buities dalykų, dėl ne ten padėto daikto, ne taip pasakyto žodžio. Atsiradus vaikams, būdavo nuolatiniai barniai dėl vaikų auklėjimo. Tai vieną, tai kitą vaiką padarydavo pykčio su sutuoktiniu manipuliacine priemone. Aišku, po kiekvieno pykčio vėl susitaikydavo ir vėl kurį laiką gyvendavo gražiuoju iki kito susipykimo ir karo. Tie karai dažnėdavo. Vaikams užaugus ir lizdui ištuštėjus, bobulė ir dziedulis, regis, turėtų vienas kito laikytis, gražiai sugyventi. Bet kur tau... Pliekiasi ir toliau. Net atskirai pabandė pagyventi, bet vis tiek vienas be kito negali, kaip toje kažkur girdėtoje dainuškoje:
Pasiilgo boba diedo,
Nors ir buvo darmajiedas.
Griebė samtį ir kastriūlį
Ir inpiso jam į liūlį.
Keikia vienas kitą, dažniausiai boba diedą, aplinkiniams skundžiasi, bamba vienas ant kito. Tačiau vienam iš jų numirus, labai ilgai „netempia“ ir kitas – sielvartas daro savo. Juk net pasibarti nebelieka su kuo. Lygiai tas pats ir su pilkosiomis skyrybomis. Vėliau viskas susitvarko, tačiau tuo metu žmogus jaučiasi labai prastai.
