Pavydo kilmė
Galvoju, kad geriausia būtų pradėti nuo pavydo kilmės. Suprantant šią emociją lengviau suprasti jos pasireiškimo pobūdį ir priežastis. Remiantis „Core affect“ Lizos Feldman Barett teorija, pavydą būtų galima priskirti prie aukštos aktyvacijos šiek tiek teigiamos emocijos. Kodėl teigiamos? Pavydas skatina veikti, ieškoti išeičių. Tai yra naudinga funkcija žmogaus psichikoje. Tačiau naudingumas priklauso nuo intensyvumo. Pavydą, pagal mane, būtų galima išgraduoti tokia didėjančia seka: pavydas per pasigerėjimą, susižavėjimą; pavydas skatinantis konkurenciją; pavydas per savivertės atstatymą, kurį stimuliuoja pyktis; afektinis pavydas, kai kontrolę perima jausmai. Pavyde visad yra tam tikras kiekis pykčio ir jo destruktyvumas priklauso nuo pykčio dozės.
Kaip susiformuoja pavydas?
Papasakosiu asmeniškai savo patirtis, man patogiausiai jomis vadovautis. Jau gal ketvirtą mėnesį renku savęs stebėjimus dėl lyginimosi su kitais. Sako, kad nereikia savęs lyginti su kitais ir geriausiai save lyginti su savimi. Tačiau nesivadovauju šiuo pasakymu aklai. Visgi mes turime santykį su aplinka ir per palyginimus suprantame informaciją. Tad veikiausiai aukščiausias man žinomas pilotažas būtų dažniau lyginti save su savimi, nei su kitais. Proporcijos reikalas. Pavydas veikia taip: dirgiklis > sukelia skausmą > iššaukia reakciją > skatina imtis priemonių nemaloniam pojūčiui numalšinti > ieško įveikos atitikmenų praeityje.
Ar pavydas naikina?
Pavydas naikina tuomet, kai jis yra neadaptyvus aplinkai. Tai reiškia, kad pavydo sukelti veiksmai padaro perteklinę žalą. Arba naikina tuomet, kai aplinka neleidžia, nepriima į save neigiamų emocijų ir jos nukrypsta į vidų. Dėl šios priežasties didelis pavydo perteklius nuodija kitus psichikos procesus. Pavydas naikina kai jo nesąmoningas dažnas vartojimas sukuria chronišką struktūrą, kuri ilgainiui veikia autonomiškai. Chroniškumas įjautrina nervinę sistemą ir pavydas būna labai imlus. Tuomet net mažiausi trigeriai iššaukia pavydo reakciją. O neretai sukurti pavydo filtrai net pritempia kai kuriuos dirgiklius prie pavydo reakcijos. Taip formuojasi destruktyvi psichinė pavydu paremta ekosistema. Bet kadangi pavydas yra aukštos aktyvacijos labiau teigiama būsena, jis lengvai gali transformuotis į motyvaciją, ryžtingumą, entuziastingumą.
Ar visi žmonės jaučia pavydą?
Teigčiau, kad visi. Jei kalbame apie chronišką pavydą, tai ne, manau, tik tam tikra dalis populiacijos jį jaučia. Bet ir tai epizodiškai. Nes jei žmogus negautų nei trupučio pasitenkinimo, sudegtų jo psichinė sistema. Bet kalbant apie balansą, tai visa populiacija epizodiškai jaučia pavydo apraiškas. Ir čia vėl atsiranda palyginimas, kas jaučia dažniau ir intensyviau. Tie kas tai jaučia dažniau ir intensyviau, lygindami save su sociumo įsivaizduojama norma, traktuoja save kaip defektuotą ir dalį pavydo paskandina meluodami sau. Neretai sujudinus asmenybę galima išvysti, kad jis net pats nesuvokia kiek pavydo yra akumuliavęs. Pavydas yra vienas iš žmogaus struktūros komponentų, kuris palaiko mūsų psichikos funkcionavimą. Jei niekada neturėjote pavydo apraiškų, būtų galima įtarti psichinį sutrikimą.
Pavydą naudoti kaip priežastį „susizgribti“
Sakyčiau nereikėtų to daryti kaip skatinimo priemonės. Tai labiau automatinis procesas. Nes jei jūsų psichologinis jin ir jan nėra toks stabilus arba nepriekaištingai išdirbtas, yra didelė tikimybė persūdyti. Labiau rekomenduočiau šioje vietoje stebėti kaip neišplėtoti pavydo.
O ar iš pavydo apskritai gali išeiti kažkas teigiamo?
Taip iš pavydo gali išeiti kažkas teigiamo net jei tai pavydėtojui asmeniškai ne į naudą. Iš pavydo žmonės kuria dalykus, kurie yra naudingi kitiems. Ir apskritai jei pavydas yra aukštos aktyvacijos labiau teigiama būsena, jis kuria galimybes patirti pasitenkinimą. O pasitenkinimas yra teigiama. Galima būtų sakyti, kad visos komplikuotos emocijos turi perspektyvą peraugti į teigiamą, malonią būseną. Tačiau pavydo virsmas yra lengvesnis. Ir kaip Olegas Lapinas kažkada komentavo mano straipsnį, tai yra kažkas panašaus į saulės zuikučio gaudymą. Patenkini pavydą ir gavus pasitenkinimą vėl jį gaudai, kad patenkinti. Todėl vertėtų savyje kurti adaptyvius aplinkai vidinius psichinius mechanizmus, kurie nekankintų taip intensyviai.
