„Aklų pasimatymų“ mada
Įdomus tuo metu buvo laikas – mano aplinkoje daug kas ėjo į tuos vadinamuosius „aklus pasimatymus“. Nežinau, kodėl nebuvo populiaru prieš tai keistis nuotraukomis, – gal kad pažinčių svetainės buvo pradėjusios gyvuoti visai neseniai, gal apskritai dar buvome nepajautę tų internetinių susitikimų skonio ir nelabai nusimanėme apie pasekmes, o gal tiesiog buvome jauni ir labai nesureikšminome, ar atėjęs žmogus bus šviesiais ar tamsiais plaukais, ar jo nosis bus idealiai tiesi, o akys – būtinai mėlynos (rudos, juodos, žaliai pilkai violetinės...). Dabar reikalavimų turime kur kas daugiau. Tik, deja, neretai jie būna skirti kitiems, o ne sau.
Taigi grįžkime prie pasimatymo. Susirašinėjau su vaikinu iš kito miesto, pavadinkime jį Tomu (vardą, be abejo, atsimenu). Patiko su juo bendrauti – iškalbingas, kaip man atrodė, dėmesingas (pasakojo ne tik apie save, teiraudavosi ir apie mane), neužmiršdavo, ką jam rašydavau. Susirašinėjome gal kelis mėnesius ir vis pakalbėdavome apie susitikimą – kad gal visgi būtų smagu susitikti ir gyvai. Jis pasiūlė, kad atvažiuos į mano miestą, Vilnių, ir pasivaikščiosime centre, nueisime papietauti.
