Apie nomenklatūros gyvenimą rašiau straipsnyje „Kaip sovietmečiu Lietuvoje gyveno nomenklatūrininkai“, o apie inteligentiją – „Kaip sovietmečiu gyveno inteligentija“. Šis straipsnis – apie „paprastų“ žmonių gyvenimą sovietmečiu.
„Paprastais“ žmonėmis vadinkime tuos, kurie gyveno ir dirbo sovietmečiu, nepriklausė nomenklatūrai. Prie „paprastų“ žmonių neišeina priskirti žemdirbių, karių bei menininkų, kūrybininkų. Tuos „paprastuosius“ dar vadino proletariatu. Proletaro pavadinimas atėjo iš senovės Romos laikų. Taip senovėje buvo vadinami paties žemiausio sluoksnio romiečiai. Iš jų senovės Romos valstybei buvusi tik tokia nauda, kad prigimdydavo vaikų. Senovės Romos proletarai, kaip ir vėliau sovietiniai žemiausiojo sluoksnio atstovai buvo visiški beturčiai, juos samdydavo tik pačiam juodžiausiam, sunkiausiam nekvalifikuotam darbui atlikti.
Visų šių „paprastų“ žmonių, proletariato, liaudies gyvenimas, buitinės sąlygos sovietmečio buvo labai panašios. Šiuo metu yra keičiamos vadinamos „chruščiovkės“, tačiau anais laikais, masiškai statomos, jos buvo išsigelbėjimas ne vienai proletariato atstovų šeimai. „Paprasti“ žmonės, pradėję savo gyvenimą, buvo pastatomi į eilę butui gauti. Tokia tvarka ir eilių ilgumas kažkuo primena dabartinę situaciją municipaliniam (socialiniam) būstui gauti. Pretendentų kur kas daugiau negu pačių butų.
Būdavo daromi įvairūs paskatinimai, dėl ko žmonės butus gaudavo greičiau. Pavyzdžiui, butas galėdavo būti be eilės suteikiamas „jaunam specialistui“. Atrodo patrauklu? Nelabai. Tais laikais baigęs mokslus žmogus negalėdavo ieškoti darbo ten, kur jis norėtų ar kur būtų patogu pagal gyvenamąją vietą. Jam „duodavo paskyrimą“, ir tas „jaunas specialistas“ turėdavo atidirbti trejus metus kokiame nors itin nepatraukliame užkampyje. Kad jis nepabėgtų po tų trejų metų, jam, kaip „jaunam specialistui“ duodavo butą. Nieko čia nuostabaus, nes Dievo užmirštuose pakraščiuose, kur žmogų retai tesutiksi, butų būdavo pakankamai. Didesniuose miestuose butus gaudavo tik tie „jaunieji specialistai“, kurie turėjo blatą. Dėl butų skirstymo buvo didžiulė korupcija.
Kita išimtis, kuomet būstas būdavo suteikiamas be eilės, tai „jauna šeima“. Bet vėlgi ta išimtis būdavo taikoma tik „po blatu“. Tie „jauni specialistai“ ir „jaunos šeimos“, kurie neturėjo blato, eilėse dėl buto stovėdavo ne tik po keliolika, bet ir keliasdešimt metų. Tiesa, labai ilgai palaukę, jie gaudavo tą būstą. Bet labai dažnai prastesnį, senesnės statybos, negu priklausydavo, nes tų „paprastų žmonių“ viršininkai ir viršininkėliai įsakmiai „paprašydavo“ keistis butais. Pagal pareigas aukščiau stovintis žmogus gauna naują butą, o tas ‚paprastas“ žmogelis – nugyventą seną butą. Bet ir tai džiaugdavosi, kad nereikės su visa šeima gyventi pas tėvus ar bendrabutyje.
„Paprastų“ žmonių situacija dėl gyvenamojo ploto sovietmečiu buvo nepavydėtina. Bendrabučio kambarėlyje kartais glausdavosi trys kartos, bendroje virtuvėje maistą gamindavo penkių ir daugiau šeimų šeimininkės. Toks skurdas negalėdavo nepalikti ženklo, neuždėti antspaudo. Apie tai jau rašiau savo straipsnyje „Bendrabutis – tai gyvenimo būdas“. Taigi atskiras butas, kad ir koks jis būtų – pilnas tarakonų butelis blokiniame name netoli „Žirmūnų“ žiedo ar 18 – 22 kvadratinių metrų dėžutė penkių asmenų šeimai Savanorių prospekto devynaukštyje, ar kiek geresnis naujesnės statybos plytinis „brežnevinis“ dviejų kambarių butas – buvo geidžiamas. Beje, nuo anų laikų vaizdas šalia minėtų „chruščiovinių“ ar „brežnevinių“ namų mažai tepasikeitė. Gal tik tiek, kad kur kas daugiau automobilių kiemuose stovi ir medžiai užaugę. Na, su medžiais „pataisoma“, bent jau Vilniuje ir Kaune juos masiškai pjauna – reikia ar nereikia, avarinio stovio jie ar žadantys stovėti dar kelis šimtus metų – pjūklo neišvengė daugelis lapuočių ir spygliuočių.
Rūta Vanagaitė savo prisiminimuose aprašo Viršuliškių daugiabučio namo buto vaizdą, kuomet devintajame dešimtmetyje grįžo iš Suomijos į sovietinę Lietuvą: „Nebenorėjau gyventi su tėvais, todėl mudvi visą vasarą gyvenome sodo namelyje, o rudenį išsinuomojome butą nykiame daugiaaukštyje su primyžtais liftais Viršuliškėse <...> Įėjusios į butą pamatėme, kad jis visas pilnas gyvybės. Tarakonų knibždėte knibždėjo, jų buvo visur. Ne šimtai, tūkstančiai... Ant sienų, virtuvės šepečiuose, šluotoje, verbose, kurios puošė butą. Staltiesė ant virtuvės stalo kilnojosi ir judėjo, nes po ja ėjo dvi pagrindinės susikertančios tarakonų magistralės“. Tokie vaizdai buvo daugelio „paprastų“ miesto gyventojų kasdienybė. Žemos lubos slegia, mažas plotas apverstas visokiu barachlo. Kai kuriuose miestiečių butuose vaizdas ir dabar toks pat. Regis pasikeitė tik parodomoji didžiųjų miestų dalis, o mažiau matoma, paslėpta nuo miesto svečių akių pusė, liko tokia pati apkerpėjusi. Kaip ir patys žmonės. Yra tokių, kurie išoriškai lyg ir pasikeitė, tačiau vidumi gryni homo sovieticus.
Baldai, kuriais buvo apstatyti „paprastų“ žmonių butai, buvo vienodi. Didžiulė sekcija, sofa-lova, staliukas, du foteliai, vaiko lova, televizoriaus staliukas. Taupant erdvę, buvo kuriami tokie foteliai, kuriuos išskleidus, pasidarydavo lovos. Tačiau ten, kur iš tiesų būtų galima sutaupyti gyvenamąjį plotą, jis buvo užgriozdinamas visokiais nenaudojamais daiktais, rakandais ir kitokiais griozdais, vardu „gal prireiks“. Nes žiauraus deficito laikotarpiu trūko visko. Jei „pagal talonus“ buvo galima įsigyti kokį kilimą, ji be abejo, žmonės įsigydavo ir labai saugodavo, negi tryps. Todėl pasikabindavo ant sienos. Taip būdavo elgiamasi ir dėl kitų priežasčių. Sienos būdavo baisios, nes geri tapetai ar geri dažai taip pat buvo deficitas. O daryti remontą bute, kuriame glaudžiasi kelių kartų šeima, kuris pilnas rakandų, nebuvo taip paprasta – kur gi pasidėti žmonėms su visi chlamu? Taigi baisią sieną uždengdavo kilimu. Dar viena tokio elgesio priežastis – plonos sienos. Gal tas pakabintas kilimas ant sienos ir neslopindavo garsų, sklindančių iš anapus kaimynų sienos, gal tas kilimas ir neapšiltindavo buto, jei tai kraštinė siena, tačiau susidarydavo bent jau toks įspūdis. Beje, bute būdavo sandėliuojami ne tik kilimai, bet ir kiti daiktai, kuriuos darbo liaudis „gaudavo pagal talonus“.
Taigi „paprastų“ žmonių, liaudies, buitis buvo labai pilka ir niveliuota. Skurdi buitis, nykus ir dvasinis gyvenimas, dėl deficito, blato žmonės turėjo veidmainiauti, meluoti, suktis. Kadangi sovietmečiu buvo didžiulis deficitas, trūko net elementariausių maisto produktų, tarp „paprastų žmonių“ galima išskirti privilegijuotą grupę. Tai prekybininkai. Per jų rankas eidavo deficitinės prekės, tad jie galėjo šiek tiek labiau „prasisukti“ nei kiti „paprasti“ žmonės. Kaip sakoma, ir tarp didžiausių bėdžių būdavo tokių, kurie buvo mažesni bėdžiai. Na, o blogiausia, kad nelaisvė bei materialus skurdas luošino žmogaus sielą.
