Pagaliau vasara. O, tas neištikimybei šauniausias laikas!

Vėlgi, kita vertus… Kita vertus? Tikrai? Ups, kaip tik šioje vietoje kiekvienas bando susirasti protingą pasiteisinimą, paaiškinantį, kas tokio baisaus vasarą nutinka vedusiems vyrams ir moterims, kad santuokos saitai nudraskomi be pasigailėjimo? Žinoma, pradžioje daug nesvarstoma, paprastai gailimasi „po to“. Tad mano pirmas patarimas, planuojančioms praverti kojas svetimam vyrui; ir vyrui, planuojančiam pamerkti savąjį į svetimas sultis:

• verčiau galvokite prieš „tai“, tada nereikės apsimetinėti, dievagotis, kad nieko nebuvo. Prisiekinėti vaikų, tėvų, bobučių, protėvių sveikata, aiškinti, kad viską matę kaimynai „nieko nematė“, nes ji arba jis tik buvo užėjęs paklausti kelio į Vilnių ir tuojau pat išėjo. O jeigu matė jį palinkusį prie automobilio atviro lango (ką pastebėjo einantis pro šalį vyro draugas), tai taip pat – jis tik paklausė kelio į Vilnių. O jei dar tas vyro draugas priminė, kad svetimas vyriškis atsisėdo į automobilį ir jūs nuvažiavote, tai tik todėl, kad GPS'as neveikė ir jūs paprašėte parodyti kelią.