Margaritos gyvenimas visada būdavo tvarkingai suplanuotas: iš pradžių stropi mokinė ir dėmesinga duktė, vėliau – pareiginga studentė, pragyvenimui užsidirbanti pati. Toliau turėjo sekti susipažinimas su turtingu jaunikiu ir vedybos. Ar ne taip būdavo rikiuojamas „gerų mergaičių gyvenimas“? Tik kas pasakė, kad apskritai turi būti kokios nors taisyklės žmogaus gyvenime.
Mergina buvo šiek tiek drovi, labiau mėgo sėdėti bendrabučio kambaryje ir megzti nei vaikščioti į pasimatymus, tad turtingo „princo“ horizonte vis nesimatė. Kai viena po kitos ėmė tekėti kurso draugės, ji supanikavo. Tačiau panika truko neilgai, nes greit sutiko tą, kuris suvirpino jos širdį. Skirmantas taip pat studijavo aukštojoje mokykloje, buvo dailiai nuaugęs it ąžuolas ir labai galantiškas kavalierius. Nors ir neturėjo sąskaitos banke ar turtingų tėvelių, nors buvo nuolat išsiblaškęs ir galvoje dar ūžavo jaunatviški vėjai, Margarita juo rimtai susižavėjo. Netgi pamiršo savo svajones turėti prabangų gyvenimą. Pamiršo ir griežtų tėvų pamokymus saugoti nekaltybę iki vestuvių. Abu buvo be galo laimingi.
Po keletos savaičių draugystės pora ėmė planuoti vestuves. Jos, ko gero, ir būtų įvykusios, jei ne vasaros atostogos ir Skirmanto išvykimas pas tėvus. Ten jis sutiko senus draugus, su jais leido laiką ir visai pamiršo, kad jo laukia mylima moteris…
Margarita sėdėjo namie ir kantriai laukė. Ne kartą kilo mintis jam paskambinti ir paklausti, kas atsitiko, bet tuoj persigalvodavo ir mintydavo: „Jis manęs pirmas turi ieškoti… aš jam nerūpiu… jis man neturi laiko…“ Taip rymodama ji vėl prisiminė savo svajones apie gerai įrengtą butą, prabangią mašiną ir viskuo aprūpintą gyvenimą. „Skirmantas man to duoti nesugebės, jei dabar taip neatsakingai elgiasi“, – rado „pasiteisinimą“ pagaliau ir išlindo iš įkyrėjusio bendrabučio pakvėpuoti grynu oru.
Po pasivaikščiojimo jos laukė staigmena: Skirmantas stovėjo koridoriaus gale ir laukė jos sugrįžtant. Jo rankose buvo didžiulė rožių puokštė, šampanas. „Ar tekėsi už manęs“, – paklausė jis ir, atidaręs dėžutę parodė du vestuvinius žiedus.
Klysite, jei manysite, kad Margarita pasakė „taip“. Ji tylėjo kietai sučiaupusi lūpas, kol pagaliau sušvokštė: „Aišku tekėsiu. Bet ne už tavęs, kvaily…“ Margarita verčiau jau mirs nei prisipažins, jog visą tą laiką sėdėjo kaip namų arešto kalinė ir laukė jo ateinant. Toliau kalbėjo jos įžeista savimeilė (ji pati netikėjo tuo, ką sako): „Aš nepratusi prie skurdo. Jeigu tekėti, tai tik už to, kuris turi bent jau butą. Pamiršk mane.“ Skirmantas stovėjo amo netekęs, dar manė, kad Margarita juokauja. Bet jau buvo nuspręsta: jokių vestuvių nebus.
Skirmantas išėjo. Ne, ne išėjo, o stačiai kaip kulka išlėkė. Tačiau jau tą patį vakarą prasidėjo kita istorija.
Kai pora su visais riksmais aiškinosi savo santykius, prie durų priėjo Redas – vieno studento draugas, kuris norėjo pasiskolinti cigaretę, bet taip ir nesiryžo pasibelsti į duris. Į Margaritos kambarį jis įėjo šiek tiek vėliau – kai Skirmanto jau nebuvo.
Kada jis įėjo, Margarita negirdėjo, nes balsu raudojo. Redas prisėdo šalia, apkabino. Nieko neklausinėjo, nes jau viską žinojo. „Aha, ji dabar pažeidžiama. Pats laikas griebti jautį už ragų ir „suvystyti“ būsimąją teisininkę“, – rezgė planus Redas. Tą vakarą jie susitarė vėl susitikti. Margaritai kaip niekad reikėjo paguodos žodžių. Draugystė labai greit virto simpatija, nors apie meilę negalvojo nei vienas, nei kitas. Redui Margarita buvo tiesiog „gera partija“, o Margaritai seilė nutįso, kai Redas ėmė girtis, kokį erdvų butą turįs ir kaip gerai uždirbąs statybose.
Po poros mėnesių Redas ir Margarita nunešė pareiškimus tuoktis. Ėjo pėsti, nes, kaip sakė Redas, pavogė jo naujausio modelio „BMW“. Ta proga Margarita pasiūlė būsimojo sutuoktinio bute surengti vakarėlį ir pakviesti draugus.
Taigi, tą vakarą Margarita turėjo pirmą kartą pamatyti butą, už kurio „tekės“. Vaizdelis, švelniai tariant, jos nepradžiugino. Butas buvo dviejų kambarių, apleistas ir seniai prašėsi remonto. „Viengungio lizdelis – nėra ko norėti, – guodėsi Margarita, – atliksime remontą, nusipirksime baldus, išmesime visus tuos rakandus. Svarbiausia, kad yra pats butas“. Viename iš kambarių gulėjo girtas Redo draugas. „Tai nuomininkas“, – pasakė Redas. Matėsi, kad neseniai tame bute ir močiutės gyventa – netgi jos paltas kabojo koridoriuje. „Tikriausiai šis butas – tai močiutės palikimas Redui“, – pamanė Margarita.
Kažkoks nerimas kirbėjo būsimosios nuotakos širdyje. Ypač nerimavo dėl to, kad tuoj ateis sukviesti draugai ir pamatys tą visą betvarkę. O ji jau spėjo visiems pasigirti! Nieko nelaukusi ėmė šeimininkauti virtuvėje. Kai nerasdavo vieno ar kito virtuvinio įrankio, klausdavo Redo. Šis taip pat nežinojo, kas kur padėta. „Virtuvėje viengungis nemėgsta užsibūti“, – konstatavo Margarita.
Tuoj susirinko ir draugai. Redas pripirko pačios pigiausios degtinės ir vieną brendžio „Širvan“ butelį. Greit būsimasis jaunikis paslikas gulėjo ant vonios grindų. „Nepratęs gerti, tai ir padaugino“, – pateisino jį „nuomininkas“.
Vestuvių dieną Margaritos širdis buvo pilna nerimo. Iki tol elgęsis švelniai, Redas ėmė užgaulioti savo nuotaką. Nors dar buvo vestuvių pradžia ir jaunieji tik ruošėsi važiuoti tuoktis, užstalėje jau lėbavo girti Redo draugai. „Karnavalas – ne vestuvės, – pyktelėjo Margaritos tėvai, – nebūsi, vaikeli, laiminga, dar nevėlu persigalvoti“.
Oi kaip norėjosi Margaritai sprukti kuo toliau! Bet trauktis jau nebuvo kur. „Ką žmonės pasakys, kaip visiems į akis pažiūrėsiu, – baiminosi Margarita, – o ir bėgti neturiu kur. Nenoriu grįžti į susmirdusį bendrabučio kambarį, nenoriu ir tėvams kartis ant sprando!“ Į metrikacijos biurą ji nuėjo užtinusiomis akimis ir sakydama „taip“ jautėsi lyg pasirašytų sau mirties nuosprendį.
Nuo pat pirmos vedybinio gyvenimo dienos Margaritai vietoj išsvajoto gyvenimo be nepriteklių teko kęsti tikrą skurdą. Jos atlyginimo užtekdavo sumokėti už butą ir nusipirkti abiem kukliai pavalgyti. Kad reikia daug mokėti už butą, Margarita nesistebėjo, nes paprasčiausiai nežinojo. Savo nuosavo buto niekada neturėjo, o tėvų net neklausydavo… Po ir taip apytuštį šaldytuvą nuolat palandžiodavo ir „nuomininkas“. O savo atlyginimą Redas pragerdavo.
Vieną kartą Margarita „leido sau“ nusipirkti žurnalą ir „Teleloto“ bilietėlį. Tą vakarą Redas pirmą kartą prieš žmoną pakėlė ranką…
Muštynes nutraukė šaižus skambutis į duris. Senyvo amžiaus moteris teiravosi Redo ir prašė kuo greičiau sumokėti visas skolas už nuomą ir iki naujų metų išsikelti, nes grįžtąs jos sūnus su šeima ir čia gyvensiąs. „Tiesa, jau šalta, norėčiau pasiimti savo žieminį paltuką“, – paprašė šeimininkė. Tačiau paltas jau nebekabojo įprastoje vietoje: jį Redas pardavė, kai eilinį kartą trūko pinigų.
Išsikraustyti teko tuojau pat. Skubiai buvo išsinuomotas bendrabučio kambarėlis – dar baisesnis nei Margarita gyveno iki vestuvių.
Tą patį vakarą Margarita atsipeikėjo ūmių apsinuodijimų skyriuje. „Vaikeli, numirti galėjai“ – verkė jos mama. Išgerta migdomųjų ir alkoholio dozė buvo tikrai mirtina. Tik kažkas laiku suspėjo iškviesti greitąją. „Skirkis“, – patarinėjo tėvai ir draugai.
Margarita išsiskyrė. Bet šiek tiek vėliau – po poros metų. Ji jau augino mažylį, o Redas liovėsi girtuokliauti. Tačiau ir toliau buvo šykštus, agresyvus, o svarbiausia – nuolat turėdavo kitų moterų.
Dabar Margarita gyvena viena, turi draugą, kurį myli ir kuris myli ją. Būdų praturtėti iš vedybų Margarita jau nebeieško, taip pat jos viduje jau nebesikauna du demonai – „geroji“ ir „blogoji“ mergaitės.
Na, ir pabaigai keletas linksmų sentencijų šia tema:
Geros merginos seksą vertina kaip pareigą, blogos – kaip pramogą, protingos – kaip gyvenimo dalį.
Geros merginos tiki rojumi, blogos – pragaru, protingos – Darvinu.
Geros merginos laukia princo ant balto žirgo, blogos – milijonieriaus su juodu mersedesu, protingos – abu šiuos personažus laiko išgalvotais.
Geros merginos miega su pižama, blogos – nuogos, protingos –atsižvelgdamos į situaciją.
Geros merginos ieško savo erogeninių zonų, blogos – jas žino, protingos mano, kad neerogeninių zonų apskritai nėra.
Geros merginos yra ištikimos savo vyrui, blogos – meilužiui, protingos – abiem.
Moterims reikia daug, bet iš vieno vyro, o vyrams reikia vieno, bet iš daug moterų.
Senbernio pastebėjimas: merginos ir moterys Lietuvoje kažkokios labai jau nepastovios. Tik neaplankyk kurios pusmetį ar metus – ji jau ištekėjusi ir netgi pagimdžiusi.
