Neištikimybės priežasčių yra pačių įvairiausių. Viena iš banaliausių – seksualinis nepasitenkinimas. Dar dažniau, jei tikėsim apklausomis, tai nutinka dėl romantiškų svajonių ir kasdienio gyvenimo nesutapimo. Helena Fišer beveik su lupa išnaršė daugelio šalių santuokų ir skyrybų statistinius duomenis. Ir išsiaiškino: dažniausiai žmonės skiriasi ketvirtaisiais bendro gyvenimo metais. Beje, mokslininkai, per daug nerizikuodami suklysti, pripažįsta, kad vyrų polinkis į neištikimybę genetiškai užprogramuotas. Tai istoriškai patvirtinta: 80 % kultūrų ir tautų pripažįsta tokią moralę. Ir tik keturios ar penkios nuo civilizacijos pasislėpusios nedidelės gentys neturi nieko prieš daugvyrystę.
TAIGI PASAKOJA VIOLETA:
Ankstyvoje jaunystėje, kai man buvo tik 16 metų ir pirmą kartą įsimylėjau savo bendraklasį, su kuriuo sėkmingai draugavau ketverius metus, neištikimybės sąvoka man buvo nesuprantama. Tada tai buvo kažkas baisaus ir gėdingo. Kai mamos pusseserė paliko savo vyrą dėl meilužio, galvojau apie ją kaip apie pasileidusią moterį, susitikusi gatvėje, vengdavau į giminaitę net pažiūrėti.
Bet ko tik gyvenime neatsitinka! Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad aplinkybių sūkuryje žmogus gali pamesti sveiką protą, mesti iššūkį pačiam likimui, taip sakant, spjauti moralei į veidą ir... laimėti. Ir kad visai tai nutiktų man… Tiesiog neįtikėtina!
Su Tadu devynerius metus mokėmės vienoje klasėje. Jam įstojus į technikumą, tarsi iš naujo susipažinome ir iš draugiškų bendramokslių kalbų pamažu įsižiebė meilė. Įsimylėjau iki ausų. Kai myli, daug ko nematai. Tiksliau, matai tą, ką nori matyti.
Praėjus pusantrų metų nuo draugystės pradžios (mums po 17 m.), Tadas pradėjo mane spirti, kad pasimylėtume. Sakė, kad mane labai myli, geidžia ir kūnu, ir siela. Aš buvau dar mergaitė, todėl tokiam atsakingam „reikalui“ buvo labai sunku ryžtis, tad vis atsikalbinėdavau. Kuo toliau, tuo labiau mano mylimasis siuto. Kartais jo elgesys tapdavo nepakenčiamas. Kartą, kai mes kažko pykomės, jis man metė įžeidžiančius žodžius: „Gal tu nenori su manimi mylėtis, nes jau esi praradusi nekaltybę ir bijai, kad tavęs nekęsiu?“ Pradėjo pavydėti manęs kiekvienam sutiktam vyriškos giminės asmeniui. Stengiausi nesuteikti pagrindo pavydėti. Jį nervindavo, kad aš atsisakau mylėtis.
Tadas nekentė (kaip kartą pats prisipažino) mano gimimo dienos, nes prisikviesdavau daug draugų, mes šokdavome, dūkdavome. Tadui nepatikdavo, kai mane šokdindavo kiti. Kampus dar labiau paaštrino kitas bendraklasis, per vieną gimtadienį pasakęs tostą už mane, – prisipažino, kad mane kažkada slaptai mylėjęs, o aš nepastebėjusi ir dabar esu su kitu.
Visi suprato jo pasisakymą kaip gražų pasveikinimą su humoro gaidele. Taip maniau ir aš. Deja. Kai, išlydėjusi svečius, norėjau eiti gultis, išgirdau beldimą į langą. Lauke stovėjo Tadas. Įsakmiu tonu liepė išeiti, nes reikia pasikalbėti. Iš pradžių nesupratau, ko jis nori, paprašiau jo eiti namo miegoti, bet bukas ir piktas jo žvilgsnis mane kaip vėjas nuginė laiptais žemyn. Mačiau, kad jis išgėręs ir kažkaip keistai į mane žiūri. Priėjau, paėmiau jį už rankos, o jis kad tvos man kumščiu į veidą. Taip greitai, kad net nespėjau išsigąsti. Tik susiūbavo žemė po kojomis. „Šliundra tu. Nenori su manimi kalbėtis? Galvoji, aš kvailas? Kokias ten tiradas tavo garbei giedojo Saulius? Tu su juo, aišku, ir gulėjai?! – rėkė mano mylimasis. – Mačiau kokiais žvilgsniais vienas į kitą žiūrėjot! Užmušiu, kale, tave!“ Tą akimirką norėjau mirti. Manęs tėvai niekada nebaudė diržu, o čia visai svetimas žmogus...
Siaubingai norėjosi rėkti visu balsu, ašaros smaugė gerklę. „Už ką? Ką aš padariau? Tu beprotis! Aš tavęs nekenčiu! Šitaip tave myliu, o tu elgiesi kaip koks gyvulys. Dink iš akių, kad jos daugiau nematytų tavęs!“ – vos išstūmiau žodžius.
Atsitiko nelauktas dalykas: Tadas krito ant kelių prieš mane, apsikabino mano kojas, pradėjo verkti kalbėdamas: „Atleisk, atleisk, aš nevertas tavęs, suduok man atgal, suduok, bet nepalik manęs, aš taip stipriai tave myliu, pavydas aptemdė protą.“
Atleidau. Tą pačią naktį ir buvo mūsų pirmasis kartas. Dabar galiu pasakyti, kad tai buvo didžiausia mano kada nors padaryta (kol kas) klaida. Kurį laiką viskas klostėsi puikiai, kol vieną kartą, man grįžus iš mokslų Vilniuje, į namus paskambino bendrakursis. Aš žinojau, kad jis skambino pasakyti referato temą. Aišku, atsiliepė Tadas. Vos tik išgirdęs, kad jam nepažįstamo vaikino balsas prašo Violetos, iškeikęs jį nutrenkė telefono ragelį, puolė mane. Nesiplėsdama pasakysiu tik tai, jog gavau spyrių, kur papuolė, o juos lydintys žodžiai... Na, patys suprantate. Vėliau, išsiaiškinus skambinimo priežastį, buvo ilgų atsiprašinėjimų, bandė vaizduoti, kad ką nors pasidarys, bet be manęs negyvens, ir t. t.
Atleidau. Mylėjau tą žmogų. Manau, kad ir jis mane mylėjo, tik labai jau keistai. Pripratau prie pykčio, smūgių, bet pradėjau jo bijoti. Gal net nekęsti. Pamažu į galvą pradėjo lįsti mintys apie kitokius vyrus: švelnius, paslaugius, apgaubiančius meile ir šiluma. Bijojau tokių savo minčių, bet jos vis dažniau pradėjo mane lankyti.
Tačiau neklausiau savo širdies. Ištekėjau už Tado, praėjus ketveriems mūsų draugystės metams. „Kokia tu graži, kaip aš tave myliu. Pradėsim viską iš naujo, aš pasikeisiu“, – žadėjo pirmąją vestuvių naktį. Nepraėjo nė mėnuo, ir gavau į kailį už tai, kad, kai jis buvo išvažiavęs, nuėjau viena pasveikinti draugės gimimo dienos proga. „Ištekėjusios moterys vienos nesivalkioja. Valkiojasi tik kekšės. Tu tik ieškai progos nusirauti į šalį“, – jis tąsė mane viduryje gatvės.
Tuo metu iš gretimo pastato išbėgęs jaunas vyras pasuko link mūsų ir stvėrė maniškį už pakarpos: „Tu, asile, kaip drįsti ranką prieš moterį kelti!“ Iš gėdos, maniau, numirsiu. Tadas, mane nustūmęs, šoko į automobilį (ten, matyt, jautėsi saugesnis) ir sušvokštė: „Nesikišk, mano boba, ką noriu, tą darau, o tu, k…, lipk į mašiną!“
Drebėjau kaip drugio krečiama. Net nežvilgtelėjusi į savo gynėją, greitai šmurkštelėjau ant galinės sėdynės. Namo važiavome tylėdami. Keista, bet Tadas daugiau nė pusės žodžio dėl šio įvykio man nepasakė. Viskas tekėjo įprasta vaga (jis atsiprašė, aš atleidau, žodžiu, beprotnamis, ir tiek).
Praėjus maždaug mėnesiui su drauge valgėme pietus kavinukėje. Pajutau, kad esu stebima. Pakėlusi galvą pamačiau, jog link manęs eina tas pats mano „gelbėtojas“. „Labas, mes, atrodo, jau buvome susitikę, tik tada nebuvo galimybių susipažinti. Aš – Linas“, – padavė šiltą ir stiprią ranką. Jaučiausi neapsakomai nepatogiai (draugė, supratingai sumirksėjusi akimis, pasiteisinusi turinti neatidėliotinų reikalų, gražiai nusiplovė). Jis padarė man įspūdį: išvaizdus, malonus. O akys tokios geros, vaiskiai mėlynos. Apie mus suvedusį įvykį visiškai nekalbėjome. „Na, ką gi, man laikas, sudie“, – ištarė paėmęs mano ranką. „Ir dar – esi labai puiki moteris, bet nesuprantu, ką gali turėti su tokiu idiotu kaip tavo vyras.“ „Norėčiau, bet vėlu ką nors pakeisti“, – žiūrėdama į niekur, pasakiau aš. „Tu klysti, niekada nevėlu. Ir jeigu tik panorėsi pakeisti, ketvirtadienį ateik į šią kavinukę, aš lauksiu tavęs.“ Jis nuėjo. Širdis daužėsi, rodėsi, iššoks. Baimė, džiaugsmas, drebulys – viskas susimaišė. Namo ėjau drebančiom kojom ir skaisčiai raudonu veidu. Atrodė, visi žmonės matė mane sėdinčią ir kalbančią su tuo vyru.
Namuose taip bijojau išsiduoti, nuo įtampos net galvą įsiskaudėjo.
Į kavinukę aš nuėjau. Vyras buvo išvažiavęs, taigi pasinaudojau proga. Tai ir buvo mano neištikimybės pradžia. Net ir dabar, nuo visų įvykių praėjus beveik dešimčiai metų, rašant šias eilutes, iš jaudulio dreba širdis.
Su Linu buvo malonu bendrauti. Negalėjau net įsivaizduoti tokio bendravimo. Tiek dėmesio ir švelnumo iš vyro moteriai iki tol mačiau tik kine. Jis buvo tarsi savotiškas mano guodėjas. Susitikdavome kartą per savaitę (kai mano vyro nebūdavo). Pamilau jį visa širdimi. Į savo vyrą negalėjau net pažiūrėti. Sugalvodavau įvairiausių priežasčių, kad tik nereiktų mylėtis. Tai jį erzino.
Viduje tiesiog džiūgavau: „Tau, asile, taip ir reikia.“ Negalvokite apie mane iš karto blogai – skubu pasakyti, kad su Linu tada mes intymiai nebendravome. Taip ir gyvenau tarp dviejų vyrų. Praėjus dviem mėnesiams nuo pažinties su Linu dienos, mano gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu. Mes pasimylėjome. Tai buvo taip nuostabu, žodžiai čia bejėgiai. Nejaučiau jokio sąžinės graužimo, gal tik kerštą. Visą naktį praleidau Lino glėbyje, o ryte nunešiau pareiškimą skirtis ir persikėliau gyventi pas Liną.
Dabar septyneri metai, kai mes vedę ir turime du gražius berniukus. Neištikimybė man padėjo pakeisti savo apgailėtiną likimą.
Tiems, kurie gaili Tado, galiu pasakyti: vėliau išaiškėjo, kad jis gulinėdavo su mano gera drauge mūsų miegamajame, kai būdavau darbe. Dabar jis vedęs ir augina 3 m. dukrytę. Žmonės kalba, kad labai geras, su žmona gražiai sutaria. Taigi laiminga pabaiga.
