Mums sakė, ko amerikiečiai nesugeba, o mes tik juokėmės: kodėl Kęstutis Marčiulionis savo margą kelią krepšinyje pakartotų iš naujo

Žaidėjus, Lietuvos čempionais tapusius ir su Kauno „Žalgirio“, ir su Vilniaus „Ryto“ komandomis, galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų, tačiau vos vienas iš jų – Kęstutis Marčiulionis – savo kraityje turi ir prestižinį olimpinį medalį, krepšininko kambaryje kabantį ant sienos greta iš Valdo Adamkaus rankų gauto valstybinio ordino.

2000-aisiais Australijoje Lietuvos rinktine bronza pasipuošusio kauniečio sportinės karjeros vingius ilgą laiką lydėjo du Šarūnai.

Su bendraamžiu Jasikevičiumi gynėjas petys į petį žaidė Kauno krepšininkų kalvėse, tapo Europos jaunių ir jaunimo čempionu, jo pavyzdžio įkvėptas išvyko mokytis ir rungtyniauti į JAV, o vėliau kartu lipo ant prizininkų pakylos Sidnėjuje.

Su vyresniuoju – Marčiulioniu – Kęstutį siejo ta pati pavardė, ne tik vertusi aiškintis žiniasklaidai bei naujiems pažįstamiems, bet ir įpareigojusi nenuleisti kartelės išbėgus ant parketo.

Visgi kur kas artimiau gyvenimas K. Marčiulionį susiejo su kitu buvusiu jaunystės laikų bendražygiu – kadaise NCAA lygoje taip pat žaidusiu, tačiau krepšininko kelio nepasirinkusiu Mariumi Januliu. Abu jie vedė seseris dvynes, šiltai bendrauja tarpusavyje, abu sukasi verslo pasaulyje, nors ir skirtingose srityse.

Per savo profesionalaus krepšininko metus 188 cm ūgio įžaidėjas K. Marčiulionis spėjo pažaisti Lietuvoje, Lenkijoje, Ispanijoje, o karjerą 2010-aisiais pabaigė Vengrijoje.

Nors pastaruoju metu su žurnalistais bendrauja retai, išskirtiniame pokalbyje su „Delfi“ buvęs krepšininkas pasidalijo margą jo karjerą lydėjusiomis istorijomis, mintimis apie dabartinę šalies krepšinio situaciją ir perspektyvas, gyvenimo pakeleiviais tapusius žmones bei „Žalgirio“ – komandos, kuria žavėtis nenustojo nepaisant praeityje likusių nesutarimų, – atgimimo fenomeną.