„Ilgalaikis, kenksmingas ir veiklą trikdantis stresas vadinamas distresu. Patiriant distresą žmogaus organizme atsiranda fiziologiniai pokyčiai. Prasideda veiklos dezorganizacija. Žmogus pasimeta, blaškosi, perdėtai reaguoja į aplinką. Toks stresas nenaudingas ne tik žmogui, bet ir gyvūnams. Mokslininkai atliko bandymą, kurio metu ilgą laiką gainiojo žąsis po pievą ir matavo jų organizmo pokyčius. Eksperimentas parodė, kad po patirto ilgalaikio streso žąsys susirgo gastritu. Žmones stresas veikia panašiai. Jeigu žmogus ilgą laiką patirs stresą, jam taip pat gali išsivystyti opaligės“, – tvirtina A. Bagdonas.
Anot profesoriaus A. Bagdono, stresą taip pat patiria ir šunys, katės: „Visiems stuburiniams gyvūnams išsiskiria streso hormonai – kortizolis ir adrenalinas. Tik, žinoma, žmogaus reagavimo į stresą mechanizmai yra tobulesni. Mes valdome stresą, apie jį kalbame, o gyvūnai nežino, kas tai yra. Jie tiesiog išgyvena stresą.“
Netgi sraigės patiria stresą. „Mokslininkai neuroniniame lygmenyje tyrė moliuskus. Tiriant atskirus vynuoginių sraigių neuronus atrasta, jog galima tiksliai nustatyti, kada moliuskas serga depresija, kada jis patiria stresą“, – sako A. Bagdonas.
Stresas ne visus veikia vienodai
Evoliucionuodamas žmogus išmoko valdyti stresą, jį išreikšti tam tikromis formomis. „Baimės ar išgąsčio situacijoje vieni pradeda klykti, rėkti, kiti apskritai sustingsta ir nieko nebegali padaryti. Pavyzdžiui, sustingimas pamačius gyvatę. Jeigu negali pasprukti, yra daug naudingiau būti sustingusiam ir nejudėti negu bėgti arba pulti gyvatę, todėl kad ji gali įgelti. Tai yra tam tikra žmogaus adaptacija“, – tvirtina psichologas.
Visgi ne visi yra vienodai atsparūs stresui. „Yra žmonių, kurie į tas pačias aplinkybes reaguoja skirtingai. Vienus stresas iš karto paveikia. Jie jau po poros dienų pasidaro apatiški, perdega, nebenori dirbti, o kiti gali tą patį streso lygį kęsti keletą savaičių ir jiems nieko nenutinka“, – sako psichologas.
„Stresas yra adaptacinė mūsų patiriamų neigiamų emocijų funkcija, bet kai jis transformuojasi į ilgalaikius išgyvenimus, kada žmogus nebemato išeities, jam viskas blogai, negerai, kai jis pradeda galvoti apie savižudybę, tuomet jau turime patologiją. Tokiu atveju būtina kreiptis į psichiatrus bei psichologus“, – pasakoja profesorius A. Bagdonas.
Kokios asmenybės patiria didžiausią riziką?
Atsparumas stresui priklauso nuo žmogaus intelekto, išsilavinimo, to, ar jis buvo mokomas valdyti stresines situacijas. Maždaug 50 proc. priklauso nuo genetikos, mūsų paveldėtos nervų sistemos organizacijos, ryšių tarp atskirų smegenų sričių. Taip pat nuo asmenybės tipo.
Psichologai, anot A. Bagdono, išskiria du asmenybės tipus: A tipą ir B tipą: „B asmenybės tipas sugeba valdyti stresą, yra atsparus jo poveikiui, turi geriau išvystytus adaptacijos mechanizmus. Šio tipo asmenybės patiria nedidelę tikimybę susirgti dėl patiriamo streso. A asmenybės tipas nuolat skuba, niekur nespėja, visą laiką patiria įtampą. A tipo asmenybės dėl to yra mažiau atsparios ir dėl patiriamo streso gali patirti infarktą ar susirgti širdies išemine liga.“
