Ledo pamokėlės
Standartinė situacija, kuri Lietuvoje būdavo gana dažna šaltomis žiemomis, be to kiek anksčiau, kai mūsų šalyje nebuvo draudimų lipti ant pavojingo ledo. Kai Kuršių marias padengia ledas, keli tūkstančiai Lietuvos vyrų traukia žvejoti stintų. Gaudo jie stintas ir džiaugiasi gyvenimu, net jei nepagauna. Po kurio laiko ateina diena (ji visada ateina), kai ant Kuršių marių ledo lipti nereikėtų: kyla stiprūs vėjai ir vienalytis marių ledas skyla, kažkuriose vietose susiformuoja properšos, atsiskiria ledo lytys ir pan. Tačiau dalis vyrų nieko nebijo ir vis tiek lipa ant ledo. Galbūt mano, kad šis kartas bus kitoks, o gal tiesiog rizika yra jų kraujyje? Taigi vyrai užlipa ant ledo, patraukia į marių vidurį, bet... triokšt pokšt ir ledas, ant kurio jie stovi, atsiskiria nuo ledo, kuriuo jie atėjo nuo kranto. Dabar tuos du milžiniškus ledo plotus skiria keliolikos metrų pločio vandens juosta. Dar po kurio laiko paaiškėja, kad tas ledas, ant kurio jie stovi, yra iš visų pusių atkirsta lytis – šansų pasiekti krantą nėra. Šiais laikais turime gerą mobilųjį ryšį ir gerai veikiančias tarnybas (kurios net ieško pasiklydusių grybautojų miškuose), tad tūnantieji ant lyties skambina kur reikia. Gelbėtojai reaguoja, užveda laivą su oro pagalve ir puola gelbėti. Dažnai šio specialaus laivo užtenka, bet būna situacijų, kai reikia sraigtasparnio.
Kitą dieną išgelbėtus žvejus matome žiniose, informaciniuose portaluose. Po kurio laiko paaiškėja ir gelbėjimo kaina, o ji, patikėkite, labai nemaža, ir pateikta eurais, o ne kokiais nors moraliniais vienetais. Tada šalies gyventojai pagrįstai klausia: o kas už visa tai moka? Kodėl reikia švaistyti tokias sumas už sraigtasparnį, jei tie „durneliai“ lipa ant ledo, nors gerai žino, kad tai gali liūdnai baigtis? Tegul tupi per naktį, gal supras, kad nereikia lipti?
Matome savotišką dviprasmybę: gerai būtų, kad nereikėtų to brangaus sraigtasparnio kilnoti, antra vertus, jei sakome, kad žmogaus gyvybė – neįkainojama, tai kodėl skaičiuojame, kiek kainavo jų gelbėjimas?
Pirmasis bandymas
XX a., dar šaltojo karo laikais, atsirado terminas „Value of a statistical life“ (VSL), kas išvertus būtų „statistinė gyvenimo vertė“, kurios ekonomistams prireikė tam, kad ją galėtų įtraukti į savo skaičiavimus.
Viskas prasidėjo 1948 m., kai JAV buvo įkurtas smegenų centras „RAND Corporation“, surinkęs gabius analitikus, kurie karinių pajėgų užsakymu turėjo atlikti įvairias analizes. 1949 m. sovietai pirmą kartą išbandė savo branduolinį ginklą, tad RAND specialistai gavo užduotį atlikti analizę, kurios pagrindu būtų galima paruošti tokį atsako Sovietų Sąjungai scenarijų, kad žala būtų didžiausia, o kaštai – kuo mažesni.
RAND specialistai išanalizavo tūkstančius variantų, sudėliojo net 400 tūkst. konfigūracijų. Ir visa tai – ant popieriaus, juk kompiuterinio modeliavimo dar nebuvo. Analizėje kiekvienas vienetas turėjo savo kainą: tiek kainuos bombos, tiek – bombonešiai, tiek – degalai, tiek sudarys oro uosto darbuotojų atlyginimai, tiek kainuos maitinimas ir medikamentai, bet joje nebuvo vieno dalyko – atsakomajame antskrydyje dalyvausiančių pilotų gyvenimo vertės. JAV karinių pajėgų vadovybei tai nepatiko, tad RAND analitikams teko šalia kitų kaštų įrašyti ir piloto gyvybės kainą. Kai analitikams buvo pasiūlyta remtis piloto parengimo kaina ir kažkokiomis papildomomis išlaidomis, jie gavo 10–15 tūkst. dolerių už vieno piloto gyvybę kainą. Be abejo, pirmieji skaičiavimai, kuriuos atliko RAND, nebuvo tikslūs, nes praktikos šiuo klausimu – nulis, pasiremti nėra kuo. Bet jie stimuliavo tolesnę ir platesnę statistinės gyvenimo vertės analizę, siekį įvertinti daugelį niuansų, kurių laikui bėgant tik daugėjo.
Subjektyvių dalykų skaičiavimas
Iš pradžių viskas atrodė paprasčiau: sužinai žmogaus uždarbį per metus, iš tos sumos atimi tai, ką jis per tą patį laiką išleidžia savo poreikiams, ir gauni žmogaus pragyvenimo per metus kainą. Bet tokia aritmetika tinka materialiniams nuostoliams įvertinti, o ne statistinei gyvenimo vertei apskaičiuoti, nes į ją neįtraukti nematerialūs dalykai. Tačiau kaip apskaičiuoti moralinių dalykų vertę, jei tai – velniškai subjektyvu? Pavyzdžiui, jūs manote, kad jūsų kaimynas – tikras šiknius, niekšas, chamas, apgavikas, todėl prie jo vertės rašytumėte apskritą nulį. Jis mano, kad yra vertingiausias pasaulyje, net tūkstantis tokių kaip jūs nėra jo verti. Tai koks tikras kaimyno ir jūsų vertės skaičius?
Su šia problema susidūrę ekonomistai suprato, kad bet koks objektyvus vertės įvertinimas, jei giliniesi į moralinius dalykus, yra negalimas. Tada pradėta eiti iš kitos pusės: kiek galėtume sumokėti, kad išgelbėtume gyvybę? Grįžkime prie Kuršių marių ir ant atskilusios ledo lyties stypsančio žvejo. Pakėlėme gelbėtojų sraigtasparnį, išleidome kelis šimtus tūkstančių, išgelbėjome. O jei operacija kainuotų milijardą? Ar gelbėtume? Bet štai kas: tokios operacijos yra ir valstybės įvaizdžio dalis. Įvaizdis nepablogėja, kai sraigtasparnis žvejį nukelia, bet jei palieka, o tas kranto nepasiekia, tada įvaizdžio krytis žemyn neišvengiamas. Neišgelbėto žmogaus tragedija bus pasakojama gerokai dažniau ir ryškiau, nei sėkminga gelbėjimo operacija.
Bet situacijų gali būti įvairiausių. Vienas dalykas, kai plaukiojate ant ledo lyties ir visai Lietuvai triūbijate „Help!“, ir kitas dalykas, kai jūs pasiklystate Himalajuose ir niekam negalite apie tai pranešti, tik artimieji įtaria, kad kažkas negerai. Pirmuoju atveju – viskas aišku, antruoju – niekas neaišku, nors abiejų atvejų bendras vardiklis yra tas pats – žmogui gresia mirtinas pavojus.
Todėl klausimą „Kiek galėtume sumokėti, kad išgelbėtume gyvybę?“ tenka nagrinėti įvairiais kontekstais. Kiek už tai sumokėtų vienas žmogus? Kiek – grupė žmonių? Kaip mokestis skirtųsi esant skirtingoms situacijoms, skirtingose geografinėse vietose?
Kiek tau metų, kaip gyveni?
Skaičiuojant statistinę žmogaus gyvybės vertę kažkam toptelėjo mintis: bet jis juk rūkė ir kas vakarą stiklą viskio išlenkdavo, o išlenkęs stiklą su surūdijusia, stabdžių ir oro pagalvių neturinčia gelda beprotišku greičiu lakstydavo žvyrkeliais. Be to, jis dirba kaminkrėčiu, vaikšto stogų atbrailomis, bet niekada neužsideda šalmo. Tokiu atveju derėtų kokį vertę mažinantį koeficientą sugalvoti, nes bičas tiesiog pats prašosi į kapus. Taigi iškilo dar vienas klausimas – kaip įvertinti riziką? Į paviršių išlindo ir daugiau niuansų, pavyzdžiui, žmogaus amžius. Diskriminacija dėl amžiaus yra smerktinas reiškinys, bet bandant sugeneruoti statistinę gyvenimo vertę aiškėja, kad septyniasdešimtmečio ji yra kitokia nei trisdešimtmečio, nes ši vertė matuojama tik konkrečia pinigų suma ir po ja nesislepia jokios emocijos, išgyvenimai, kaip pvz.: „kiekvieno žmogaus gyvybė – neįkainojama!“.
Siekiant didesnio tikslumo, tektų išsamiau vertinti žmogaus gyvenimo įvykius, jo požiūrį į savo poelgių saugumą, išsilavinimą, sugebėjimus, net aplinką. Bet tada skaičiavimai tampa pernelyg sudėtingi ir vėl tenka grįžti prie primityvesnių formų – vertinti pajamas, valstybės BVP vienam gyventojui, išsimokslinimo kainą, t. y. tuos dalykus, kurie lengviau paverčiami skaičiais.
Kaip numirei?
Pasirodo, reikia įvertinti mirties aplinkybes. Mirtis ligoninėje ir mirtis automobilio avarijos metu. Kaip skirtingai jos vertinamos? Ar jos lygios? Sakysite, taip – lygios? Pažiūrėkime. Nuo pandemijos pradžios iki rugsėjo 1 dienos Lietuvoje nuo koronaviruso mirė 86 gyventojai. Nuo metų pradžios iki rugsėjo 1 dienos Lietuvos keliuose žuvo 96 gyventojai. Pirmas skaičius visur švietė, antrojo tektų paieškoti Lietuvos kelių policijos suvestinėse. Pirmojo skaičiaus atspindys – gerai matomas: kaukės, karantinas, saviizoliacija, suvaržymai, tyrimai, nepertraukiamas temos nagrinėjimas žiniasklaidoje, skandalai dėl testų, rinkiminės batalijos. Antrojo? Gal trikojai? O gal retkarčiais pasirodanti informacija apie kraupesnę avariją? Gal nauji šviesoforai, gal naujas asfaltas? Jei visų žmonių mirtys lygios, tai kasdieną TV ekranuose turėjome matyti ne tik sveikatos apsaugos, bet ir vidaus reikalų ir susisiekimo ministrus, nagrinėjančius situaciją keliuose.
Per aštuonis mėnesius 96 žmonės žūva kelyje, bet jokių drastiškų priemonių mums niekas neprimeta (pavyzdžiui, kad prieš žengdamas į perėją turi užsidėti šalmą ir galūnių apsaugas, kad automobiliuose turi būti greičio ribotuvai, kad viršijęs greitį ar kirtęs ištisinę liniją privalai „auto-karantinuotis“ ir 15 dienų nevairuoti, ir pan.). Per šešis mėnesius nuo koronaviruso mirė 86 žmonės, bet ant mūsų galvų nuleistas priemonių sąrašas yra netrumpas. Taigi, reakcija – kitokia. Ar skirtinga vertė žuvusio kelyje ir mirusio nuo koronaviruso? Moraliai – abu jie žmonės, abu aukos. Skaičiuojant tik išlaidas ir kiek valstybė sumokėjo, kad mes nemirtume nuo viruso ar nežūtume kelyje, rezultatą galima gauti labai skirtingą.
Žinoma, galima sakyti, kad koronavirusą reikėjo suvaldyti, nes, jei to nebūtume padarę, aukų būtų kelis ar keliolika kartų daugiau. Sutinku – koronavirusas yra nežinomas žvėris, negalima jo taip lengvai paleisti, bet paimkime dar šiek tiek statistikos. 2019 m. 100 000 Lietuvos gyventojų teko 1 370 mirusiųjų, o iš viso šalyje mirė 38 281 žmogus. Lietuvos gyventojų mirties priežasčių struktūra daugelį metų buvo tokia pati. Trys pagrindinės mirties priežastys – kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai ir išorinės mirties priežastys – 2019 m. sudarė 81,9 proc. visų mirties priežasčių. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau nei pusė, t. y. 54,6 proc., nuo piktybinių navikų – 21 proc., o dėl išorinių mirties priežasčių – 6,3 proc. Ir koronavirusas šios struktūros 2020 m. statistikoje nepakeis.
Ir vis tik kokia gyvybės vertė, ją pavertus pinigais? Brangiausiai gyvybę vertina JAV transporto departamentas – 9,6 mln. JAV dolerių. Kitoje pasaulio pusėje Naujosios Zelandijos transporto departamentas gyvybę vertina gerokai mažesne suma – 4,1 mln. JAV dolerių. Europos Sąjungos 2011 m. rekomendacijos: mažiausiai – 1,7 mln. eurų, daugiausiai – 5 mln.
Mirties rizika
Gal jau užteks apie statistinę gyvenimo vertę, pereikime prie mirties rizikos. Pavojai mūsų tyko visur: autobusų stotelėje, į kurią gali įlėkti kelių gaidelis; pačiame autobuse, kurio vairuotojas jau kelis kartus stovėjo ant infarkto slenksčio, bet niekam nesakė; einant šaligatviu, kur ant galvos gali nukristi balkonas; lauko viduryje, kur gali nutrenkti žaibas; automobilyje, ant kurio gali nuvirsti vėtros nulaužtas medis, ir pan. Bet rizika susijusi ne tik su katastrofomis, potvyniais, uraganais, žemės drebėjimais ir kitomis stichijomis. Mirties rizika susijusi su kiekvienu žingsniu, kvėptelėjimu, kąsniu. Užspringti galima tiek valgant šašlyką, tiek bananą, tik pirmuoju atveju užspringimo su tragiška pabaiga tikimybė gerokai didesnė. Kad būtų galima palyginti įvairias rizikas, pavyzdžiui, kiek rizika mirti nusinuodijus pienu yra mažesnė ar didesnė už riziką iškeliauti į dausas kopiant į Everestą arba dalyvaujant kariniame perversme, 1980 m. amerikietis inžinierius Ronaldas A. Howardas pasiūlė mikromirties terminą („micromort“), kuris žymimas raidėmis MM. 1 MM reiškia, kad tikimybė, jog žmogui nutiks kažkas tokio, dėl ko jis neteks gyvybės, yra viena iš milijono. Jei jūsų gyvenate įprastą gyvenimą išsivysčiusioje valstybėje, neužsiimate kokia nors pavojingesne veikla, jūsų dienos mikromirties indeksas yra 1–2 MM. Jei dalyvaujate misijoje Afganistane, o atmosfera ten pakankamai įkaitusi, tada jūsų vienos valandos mikromirties indeksas yra 1–2 MM. Jei esate Antrojo pasaulinio karo lakūnas ir skrendate bombarduoti Vokietijos miestų, jūsų vienos sekundės mikromirties indeksas yra 1–2 MM. Tiesa, ne viskas čia taip paprasta. MM indekse yra nemažai painiavos, nes jis skaičiuojamas skirtingai. Apytikslis eilinės dienos mikromirties indeksas 1–2 MM yra tada, kai skaičiuojama tik nenatūralios mirties rizika, nekreipiant dėmesio į natūralią mirtį, kuri yra neišvengiama. Čia viskas paprasta. Nenatūralių, t.y. mirčių dėl išorinių priežasčių skaičius dalijamas iš gyventojų skaičiaus, padauginamas iš milijono ir gaunama, kad išsivysčiusiose šalyse dienos mikromirties indeksas yra apie 1–2 MM. Pavyzdžiui, JAV jis yra 1,7 MM (vertinant 2018 m. duomenis), o Lietuvoje, mano skaičiavimais, – 2,5 MM. Jei būčiau skaičiavęs šį rodiklį tik Lietuvos vyrams, būtų dar blogiau, nes 2019 m. net 9,5 proc. mūsų šalies vyrų mirė dėl išorinių mirties priežasčių (55,5 proc. dėl nelaimingų atsitikimų – eismo nelaimės, nukritimai, paskendimai, atsitiktiniai apsinuodijimai, 30,7 proc. nuo savižudybių). Dėl išorinių mirties priežasčių pernai Lietuvoje mirė 2,8 karto daugiau vyrų nei moterų.
Jei skaičiuojamos visos mirtys, ne tik nuo išorinių priežasčių, gaunami visiškai kitokie MM indeksai, kurie priklauso ir nuo skaičiavimo metodikos. Viena metodika apskaičiuoja, kiek apskritai mirčių tenka 100 000 gyventojų per metus ir taip išveda dienos MM indeksą, kuris išsivysčiusiose šalyse paprastai būna 20–25 MM. Kita metodika įvertina, kad žmogus vidutiniškai gyvena 70 metų (t. y. viena mirtis per 70 metų), ir paprastais aritmetiniais veiksmais gaunama, kad dienos indeksas yra 39 MM. Bet palikime šiuos skaičius ramybėje ir susitelkime ties rizika gauti galą nuo išorinių priežasčių. Kokia ji yra, kada padidėja ir kiek? Čia svarbu nepamiršti, kad viskas sumuojama, t. y. jei mūsų šalelėje laimingai nugyvenote dieną, tai tie 2,5 MM niekur nedingsta, o pridedami prie sukauptų iki tol.
Kiek „kainuoja“ rizika?
Daug ar mažai yra 1 MM? Kembridžo universiteto rizikų tyrimo centro („Winton Centre for Risk and Evidence Communication“) vadovas Davidas Spiegelhalteris pateikia vaizdų pavyzdį: įsivaizduokite, kad žaidžiate rusišką ruletę, bet turite ne revolverį su vienu šoviniu, o 20 monetų. Meskite monetas aukštyn ir... jei visos monetos ant žemės nukris skaičiumi arba reversu į viršų, jūs sužaidėte nesėkmingai ir... mirsite.
O dabar šiek tiek skaičių, kad būtų aiškiau, kiek „kainuoja“ kai kurie malonumai. Nardymas, maratonas, skrydis parasparniu prideda 7–9 MM. Šuolis su parašiutu – 10 MM. Šuolis su guma nuo tilto ar kitos konstrukcijos – 500 MM. Kopimas į Everestą – 34 000 MM. Prie eilinės dienos mikromirčių indekso 1 MM reikia pridėti nuvažiavus 10 km motociklu, 30 km dviračiu, 400 km automobiliu, nuskridus 1 600 km lėktuvu ir nuvažiavus 9 600 km traukiniu. Tiesa, čia pateiktas vidurkis, jei imtume atskirą šalį, kai kurių pozicijų skaičiai gali būti kitokie: pavyzdžiui, kiekvienam 1 000 km nuvažiuotam automobiliu D. Britanijoje reikia pridėti 4 MM, JAV – 7 MM, Belgijoje – 10 MM, Pietų Korėjoje – 20 MM, o Lietuvoje, prognozuoju, tektų pridėti – 40 MM.
Kažkiek MM prideda darbas, bet nedaug, per metus vidutiniškai nuo 10 iki 100 MM, žiūrint, ką dirbi, kurioje šalyje gyveni. Tas pats darbas, atliekamas Vokietijoje ir Rumunijoje, gali būti skirtingos rizikos – Vokietijoje per metus jis pridės 20 MM, Rumunijoje – 90 MM. Suprantama, karantino metu, jei žmogus pradeda dirbti nuotoliniu būdu, jo darbo rizikingumas, o kartu ir MM gerokai sumažėja. Bet vien tik gyvenimas Niujorke šių metų gegužę buvo vertinamas kaip pakankamai rizikingas – papildomi 50 MM per dieną.
Pačiu pavojingiausiu darbu yra laikoma žvejyba vandenynuose – rizikingumas net 1 000 MM per metus. Tai laikoma civilinio darbo rizikingumo riba (nors vieningos nuomonės apie tai nėra).
Kam visų tų skaičių reikia? Sakykime, aš turiu nuosavą draudimo bendrovę ir pas mane ateina gyvybę norintis apsidrausti žmogus. Paklausus, ką jis veiks ateinančiais metais, atsako, kad visą laiką gulės ant sofutės. Taigi, net gyvenant Lietuvoje, kur dienos rizika iškeliauti į dausas dėl išorinių mirties priežasčių yra 2,5 MM, šio veikėjo dienos rizika yra daug mažesnė, gal koks 0,5 MM. Na, kas jam gali atsitikti? Gal užsprings bananu, gal jį numarins nuobodulys, gal nuo lubų nukris šviestuvas ir pataikys į galvą. Kiek žinote mirčių dėl tokių priežasčių? Visai kitas reikalas, kai ateina žmogus ir sako: žiemą planuoju pasivažinėti motociklu ant Kuršių marių ledo, properšomis pasigrožėti, o kad būtų geresnis ratų sukibimas, prie kiekvienos kojos prisirišiu po 20 kg svarmenį. Kiek MM tokiam duotumėt ir kiek turėtų kainuoti jo draudimo įmoka?
Mikrogyvenimas
Mikromirtys nėra vienintelis riziką apibūdinantis, statistų naudojamas vienetas. MM labiau tinka momentinei rizikai, kylančiai atliekant tam tikrą didesnio pavojingumo veiksmą, apibūdinti. Kitas rizikos vienetas yra mikrogyvenimas („microlife“ – ML), kuris geriau nusako gyvenimo būdo įtaką mirties rizikai. Vienas ML yra 30 jūsų gyvenimo minučių. Vienetas gautas skaičiuojant taip: kai žmogus subręsta, jis vidutiniškai dar nugyvena 57 metus, t. y. 500 000 valandų. Tad pusė valandos yra milijoninė suaugusiojo gyvenimo dalis – 1 ML. Kiek jums tų ML liko, galite paskaičiuoti, nes žinote, kiek nugyvenote. Tačiau tai bus tik teorinis skaičiavimas, nes juk per gyvenimą buvo visko: ir žalingų įpročių, ir nesveiko maisto, ir pasportuoti patingėta, ir svoris didesnis, nei norėtųsi, tad kažkiek ML netekote dėl gyvenimo būdo. Teoriškai viena para yra 48 ML. Rūkymas (15 cigarečių per dieną) atima 10 ML (per parą), televizoriaus žiūrėjimas 2 valandas – 1 ML, didelis jautienos kepsnys (apie 200 g porcija) atima 2 ML, bet juos galite susigrąžinti valgydami daržoves. Du kavos puodeliai prideda 1 ML, sportas irgi – už pirmas 20 minučių vidutinio intensyvumo pratimų gausite 2 ML, už kitas 40 minučių – 1 ML. Palygintas ne tik gyvenimo būdas, bet ir geografija – pavyzdžiui, gyvenimas Rusijoje ir Švedijoje skiriasi net 20 ML vyrui ir 9 ML moteriai per dieną Rusijos nenaudai. Taip pat palygintas ir laikotarpis – gyvendamas 1910 m. per dieną žmogus išeikvodavo 15 ML daugiau nei 2010 m.
Ką mums duoda ML? Pasak Wintono centro vadovo Davido Spiegelhalterio, ML leidžia sugretinti nepalyginamų dalykų įtaką mūsų gyvenimui (tarkim, natūralų obuolio radioaktyvumą ir Astravo elektrinės keliamą stresą), sužinoti, kaip galime kompensuoti dėl netinkamo gyvenimo būdo prarastus ML arba, kaip kaupiant papildomus ML, prailginti gyvenimo trukmę. Žodžiu, ML – sveikuoliškas rodiklis padedantis tiek ilginti gyvenimo trukmę, tiek suvokti, kad ji nebus tokia, kokios tikėtasi. O jei ML pasitelktume dabartinei situacijai paaiškinti? Tada reiktų suskaičiuoti kiek ML beliko vidutiniam rizikos grupės žmogui (garbaus amžiaus gyventojai, sergantys lėtinėmis ligomis (cukriniu diabetu, kraujotakos sistemos, kvėpavimo takų ligomis, vėžiu)). Šią grupę koronavirusas dažniausiai siunčia myriop. Tik ką parodytų sausoji statistika? Galbūt, kad koronavirusas paėmė tai, ko jau nebuvo likę?
Skaičiai nekalba
Be abejo, gyvenimas be rizikos – nuobodus. Azartiniai žaidimai, loterijos, naudoto automobilio pirkimas, šuolis su guma nuo tilto, nežinomo patiekalo ragavimas, verslo įkūrimas, akcijų įsigijimas ar pardavimas, maratono bėgimas ant ežero ledo – visur yra rizikos. Manoma, kad rizika yra labai svarbus civilizacijos vystymosi variklis, ir dabartinės tendencijos, kai visi visus saugo nuo visko, kai siekiama riziką sumažinti iki minimumo (netrukus turbūt ir tualetinis popierius bus su instrukcija, kad žalinga jį kramtyti ir nuryti, duoti valgyti vaikams, uždegus bandyti naktį pasišviesti), nemoko žmonių gyventi realiame pasaulyje, kuriame ir geriems žmonėms nutinka blogų dalykų. Be to gana dažnai siekis apsaugoti mus nuo tykančių pavojų, nepamatuotos rizikos, virsta siekiu kontroliuoti, drausti. Diskusija apie riziką gali būti pakreipta į diskusiją apie moralę – vietos manipuliacijoms čia netrūksta.
Rizikos ir statistikos santykis yra sudėtingas – neužtenka viską gerai apskaičiuoti, jog turėtume garantiją, kad rizikuosime, bet išvengsime neigiamo rezultato. Kalbant apie rizikos statistiką, reikia labai gerai žinoti, ką iš tikrųjų reiškia skaičiai. Paprastai skaičiai nekalba, tai žmogus juos interpretuoja, ir nuo to priklauso, kiek jie teisingai atspindi situaciją. Niekada negalima pamiršti, kad visa statistika susijusi su vidutiniu teoretiniu žmogumi (žmogumi be savybių). Stebint skaičius, modelius gali pasirodyti, kad individualūs bruožai, siekiai, polinkiai, pomėgiai (kad ir žalingi) visai neturi įtakos toms tendencijoms, kurias atskleidžia statistika, bet taip nėra. Todėl į bet kuriuos skaičius reikia žiūrėti ramiai. Net ir tuos, kurie mums nuolat pateikiami kaip keliantys grėsmę.
