„Su tuo kaimynu visuomet sugyvenome. Bet, sunkiai susirgus jo žmonai, it juoda katė tarp mūsų perbėgo, – rašė man nepažįstamas vyras. – Kadangi jo žmona visą laiką ligoninėje arba reabilitacijos įstaigose, kaimynas vis kalbina mano žmoną, vis jai guodžiasi ir bet kokia kaina siekia bendrauti. Prisipažinsiu: tai mane siutina. Žinoma, jam ne vien mano žmona rūpi, dairosi ir į kitas. Štai neseniai, įkalbėtas kitos kaimynės (beje, tikros seksbombos), tas niekdarys nukirto ir nugenėjo mūsų sklype augančius medžius. Buvo girtas ir pilnas morčiaus. Mat, jiems esą trukdė mūsų medžių lapai, kurie kiekvieną rudenį krinta ant jų žemės.