Ir mokslininkams pavyko paaiškinti visus uždokumentuotus atvejus apie vilkolakius. Yra tokia liga kaip likantropija. Tai medicininis terminas, apibūdinantis ligą, kai žmogus save identifikuoja su žvėrimi. Jis kaukia, urzgia, puola žmones, žodžiu, elgiasi kaip žvėris. Pačiais sunkiausiais atvejais gali net atsirasti plaukuotumas ar pasikeisti veido forma. Tokiu atveju paciento aprašymas gali sutapti su vilkolakio aprašymu. Greičiausiai lubino magiškomis savybėmis tiki ir mūsų gamtosaugininkai.
Nes „2013–2015 m. skirtingose Lietuvos vietose gamtosaugininkai išnaikino gausialapį lubiną 160 ha plote. Aplinkos ministerijos užsakymu Lietuvos gamtos fondas ir VšĮ „Gamtos paveldo fondas“ įgyvendino invazinių augalų rūšių (gausialapio lubino ir uosialapio klevo) gausos reguliavimo priemones“, – rašoma straipsnyje „Įspėja apie lubinų žalą: reikia daryti viską, kad jų neliktų“.
„Jie yra atėjūnai. Tai nėra mūsų natūralus augalas, jis buvo atvežtas. Europoje jis buvo augintas kaip dekoratyvinis augalas. Vėliau pastebėta, kad lubinas pats apsirūpina trąšomis ir dar patręšia aplinkinius augalus. Dėl to šis augalas pradėtas naudoti ūkyje, sėtas nederlingose vietose, taip pat miškuose, kur yra smėlynai, nes tai yra pakankamai didelis augalas, sukaupia daug vandens ir jeigu yra paklotės gaisras, jis fiziškai jo nepraleidžia“, – vardina visus šio augalo „trūkumus“ Vilniaus universiteto Ekologijos ir Aplinkotyros centro lektorius O baisiausia jis gražiai žydi ir patinka žmonėms. Taigi ekspertų nuomonė vieninga – naikinti. Matyt „ekspertų“ manymu, patys geriausi mūsų platumų augalai yra tie kuriuos per pirmas šalnas reikia dengti koldrom ir šalia deginti žvakutes, o žiemą dengti eglišakėmis ir ruberoidu. O kur čia matyta, kad augalas pats apsirūpintų trąšomis ir dar patręštų viską aplink! Tam gi yra augimo stimuliatoriai, herbicidai, fungicidai, insekticidai ir t.t.
O visai neseniai per žinias rodė žmogų, kuris užsodino didžiulę pievą spalvotais lubinais, ir minos žmonių važiuoja pasigrožėti ir pasidžiaugti šiuo nepakartojamu grožiu. Turbūt tam kad padaryti kažką gero šiam pasaulyje mokslinių laipsnių ir aukštų pareigų gali nepakakti, reikia dar turėti žmogiškumą ir gyvą širdį.
Abraomas Linkolnas vienas iškiliausių asmenybių pasaulyje „Laiške savo sūnaus mokytojui“ rašė taip:
„...Suprantu, kad jis turės sužinoti, kad ne visi žmonės yra sąžiningi, ne visi nuoširdūs. Bet išmokykite jį, kad, ant kiekvieno niekšo atsiras didvyris, kad ant kiekvieno savanaudiško politiko atsiras ištikimas lyderis.
Išmokyk jį, kad jei yra priešas, tai bus ir draugas...
Suteikite jam ir laisvo laiko, kad jis galėtų apmąstyti amžinas paslaptis: paukščius danguje, bites saulėje ir gėles žaliuose kalno šlaituose. Kai jis mokysis mokykloje, išmokyk jį, kad daug garbingiau yra patirti nesėkmę, nei apgauti ... Išmokyk pasitikėti savo idėjomis, net jei kas nors sakys, kad klysta... Išmokyk jį būti švelniu su švelniais žmonėmis ir žiauriu su žiauriais. Pasistenkite suteikti mano sūnui jėgų nesekti paskui minią, kai visi pereina laimėjusiųjų pusėn... Išmokykite jį išklausyti visus žmones, bet taip pat išmokykite į viską, ką girdi, pažvelgti išminties kampu ir pasirinkti tik gėrį.“
