Energetiko karjeros „įtampa“ kilo labai nuosekliai
Algirdas Stumbras gimė (1927 m.), augo ir net profesinę karjerą pradėjo gimtajame Kaune. Karo metais (1942 m.) įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą, o jau 1944 m. pradėjo dirbti Kauno elektros tinkluose avarinės brigados elektromonteriu. 1946 m., tik baigęs minėta mokyklą, jau darbavosi Kauno rajono energetikos dispečerinėje dispečeriu, 1948 m.– Petrašiūnų elektrinėje budinčiuoju inžinieriumi. Žinių, kurias suteikė aukštesnioji mokykla, pasirodė per maža, tad 1946–1950 m. pradedantysis energetikas studijavo tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) Elektrotechnikos fakultete.
1951 m. A. Stumbras su tėvais persikėlė į Vilnių, mat jo tėvas dirbo operos režisieriumi ir būtent tais metais respublikinė valdžia nusprendė: šios kultūros įstaigos vieta – tik sostinėje. A. Stumbras pradėjo dirbti Centrinėje dispečerių tarnyboje. Dirbdamas – ir vėl – neakivaizdžiai studijavo, tik šįkart – Sąjunginiame politechnikos institute Maskvoje (TSRS).
1954 m. pašnekovas buvo paskirtas Lietuvos energetikos sistemos Režimo grupės vadovu, tų pačių metų rudenį tapo Vyriausiosios dispečerių tarnybos vyriausiuoju dispečeriu. 1957–1958 m. A. Stumbras dirbo Vilniaus elektros tinklų direktoriumi, 1958–1992 m. –Lietuvos energijos vyriausiuoju inžinieriumi. 1977 m. jam suteiktas Tarybų Sąjungos nusipelniusio energetiko vardas.
1992–1996 m. vienas iš labiausiai patyrusių mūsų energetikų buvo paskirtas valstybės konsultantu energetikos klausimais, 1996 m. – tapo Prezidentūroje įkurtos komisijos dėl „Lietuvos energijos restruktūrizacijos“ nariu.
„Grynos“ gamybos šiam energetikui pasirodė besą maža: nuo 1954 m. A. Stumbras aktyviai dalyvavo mokslo ir technikos draugijos (MTD) veikloje, buvo jos pirmininkas, buvo Sąjunginės mokslo ir technikos draugijos narys. Nuo 2006 m. A. Stumbras yra Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto garbės narys.
Beveik 60 metų darbinės biografijos nepraėjo be pėdsakų ir kūrybine prasme: 2007 m. išleista jo knyga „Prisiminimai“. O apibendrindamas savo darbinį kelią, A. Stumbras pripažįsta: didžiausią įtaką jo asmenybės formuotis turėjo darbas Petrašiūnų elektrinėje, jos vyriausiasis inžinierius J. Linkaitis bei – studijos Maskvos energetikos institute.
Tad labai įdomu vaikščiojančios energetinės „enciklopedijos“ (A. Stumbras ir toliau seka visą profesinę spaudą bei kasdien dirba su kompiuteriu) paklausinėti: nuo ko pradėjome, ką pasiekėme ir–ką praradome–net per savo kvailumą.
Mūsų energetikos pradžia: vos kelias valandas tiekiama elektros energija
Kaip prisimena prieškarį pašnekovas, iki 1940 m. Lietuvos elektrifikacija buvo apverktinos būklės. Patikimai elektros energija buvo tiekiama tik į didžiuosius miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir Šiaulius. Visi kiti apskričių miestai bei valsčių centrai elektros energiją gaudavo iš vietinių mažų HE arba – iš dyzelinių elektros generatorių, dirbančių tik keletą valandų per parą. 1940 m. elektros energijos suvartojimas vienam gyventojui tesudarė 25 kWh per metus (dabar–3 tūkst.), kai tuo metu Latvijoje šis rodiklis siekė 100 kWh, o Estijoje – 120 kWh.
Neapsikentusi tokios apverktinos būklės, krašto energetinė visuomenė 1936 m. įkūrė Energijos komitetą, pavaldų Susisiekimo ministerijai. Minėtas komitetas visaip „stūmė“ šalies elektrifikavimo projektus, ypač stengiantis išnaudoti vietinius energijos išteklius–upių energiją bei biokurą (ypač–durpes). Taip iki 1940 m. pavyko pastatyti Rėkyvos elektrinę, kuri ir buvo kūrenama durpėmis. Jau sovietmečiu (nors tam ruoštasi dar prieš okupaciją), 1941 m. birželio 19 d. (trys dienos iki karo) ėmė veikti pirmoji šalyje 30 kV elektros perdavimo linija Šiauliai-Radviliškis-Panevėžys.
Visus kitus planuojamus darbus, aišku, nutraukė karas. Nors ir jo metu kai kas buvo vystoma energetikoje. Klaipėdoje buvo pastatytas 10 MW turbogeneratorius bei nutiesta 60 kV elektros perdavimo linija į Tilžę. Mat taip Klaipėdos elektros „ūkis“ buvo įjungtas į Rytprūsių energetinę sistemą. Užtat į Vakarus besiritantis frontas siaubė mūsų energetikos objektus kaip maras: besitraukdama vokiečių kariuomenė susprogdino Vilniaus bei Kauno elektrines, dalinai demontavo Klaipėdos elektrinę. Buvo sunaikintos net kai kurios mažų hidroelektrinių. Pasisekė minėtai Rėkyvos 2,5 MW galingumo elektrinei: laimei, ji buvo toliau nuo fronto linijos.
Pokario epocha: visą energetiką finansavo Maskva
Prasidėjus antrajai okupacijai, elektros energijos tiekimas penkiems didžiausiems Lietuvos miestams buvo perduotas tuometinei sąjunginei elektros stočių ministerijai. Elektros tiekimas rajonų centrams buvo pavesta rūpintis respublikinei komunalinio ūkio ministerijai. Žemės ūkio elektrifikacija atiteko žemės ūkio ministerijai. Visų sugriautų elektrinių atstatymu bei naujų elektrinių statyba imta finansuoti iš sąjunginio biudžeto. Aišku, kad pirmiausia buvo rūpinamasi elektros tiekimu didiesiems mūsų miestams bei tiesti didelio galingumo elektros perdavimo linijas.
Užtat kaimo vietovių elektrifikacija ir net rajonų centrų elektrifikacija, kaip prisimena pašnekovas, praktiškai merdėjo. Laimei, respublikos vadovybei pavyko įtikinti Maskvą ir 1957 m. buvo sukurtas visai naujas biurokratinis „organas“ –Liaudies ūkio taryba, kuri ir turėjo rūpintis provincijos elektrifikavimu. Po metų šios funkcijos buvo perduotos Lietuvos energijos žinion: taip visas Lietuvos energetikos „ūkis“ (ir finansai visi) atsidūrė vienose rankose. Beje, pasirodo, lietuviai buvo pirmieji, visą savo energetiką perėmę savo žinion (tiesa, pinigai tam ir toliau tekėjo iš visasąjunginio biudžeto). O kai 1963 m. Maskvoje buvo atkurta sąjunginė Energetikos ministerija, jai, sekant mūsų pavyzdžiu, buvo pavesta rūpintis žemės ūkio elektrifikavimu – tik jau visos „raudonosios imperijos“ mastu.
Nuo pat pokario metų, ir ypač – po Stalino mirties – Lietuvoje, įtrauktoje į sovietinį „liaudies ūkio“ vystymą, imta statyti nemažai naujų gamyklų. Pramonei, aišku, reikėjo daug elektros energijos, kurios dar ilgokai mums trūko. Net ir 1960 m., paleidus visu galingumu Kauno HE, Lietuva iki 1963 m. pirko elektros energiją iš Latvijos ir Kaliningrado srities. Tik paleidus du pirmuosius blokus Lietuvos elektrinėje Elektrėnuose, Lietuva pagaliau galėjo patenkinti savo elektros energijos poreikius.
Taigi, nuo 1955 m. iki 1990 m. buvo naujai pastatytos naujos jėgainės: Kauno HE bei Kauno TE, Mažeikių TE, Lietuvos elektrinė, Vilniaus TE3, Kruonio HAE ir, aišku svarbiausias objektas – Ignalinos AE. Visų jų statyba kainavo, pasak A. Stumbro, apie 2,5 mlrd. rub. Visa ši milžiniška suma, kaip jau minėta, buvo skiriama Lietuvai (kaip, beje, ir kitoms respublikoms) iš visasąjunginio biudžeto. Žodžiu: okupacija turėjo ir ir tam tikrų „bonusų“ visoms pusiau kolonijų pagrindu gyvavusioms „respublikoms“, ypač – energetikos srityje.
Ir tai dar ne viskas. Minėtu laikotarpiu buvo nutiesta 45 tūkst. km įvairios įtampos (nuo 10 iki 330 kV) elektros perdavimo linijų; bei – 65 tūkst. km žemos įtampos elektros perdavimo linijų. Visa tai Maskvai papildomai kainavo apie 1,5 mlrd. rub. O juk dar nemažai lėšų buvo skirta statyti energetikos gamybines bazes, šio sektoriaus gamyklas, pagaliau – daugybę šią sferą administracinių pastatų. Visa tai taipogi buvo finansuojam iš visasąjunginio biudžeto. Todėl ne veltui paskutiniaisiais sovietiniais metais Lietuva garsėjo kaip pirmaujanti tarp kitų respublikų kuriant bei vystant energetines sistemas bei – gerais techniniais-ekonominiais rezultatais. 1980–1990 m. Lietuvos energetikos sektorius uždirbdavo apie 200 mln. rub. pelno. Tačiau, pripažįsta pašnekovas, kapitaliniai įdėjimai į jį kasmet kelis kartus viršydavo uždirbamą pelną.
Ignalinos AE praradimo kaina
A. Stumbras prisimena: dar 1960–1980 m. planuojant liaudies ūkio (taip tuomet buvo įvardijami ekonomikos vystymo planai) vystymo perspektyvas, paaiškėjo: apie 1980 m. Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos „trikampyje“ susidarys elektros energijos trūkumas. Kurio nebus galima padengti iš kitų elektrą generuojančių šaltinių ir reikia toje vietoje reikia statyti stambią elektrinę. Hidroelektrinę, aišku, pasirinktoje vietoje statyti negalima (stambių upių – nėra), šiluminę – taip pat ne (anglimis jos kūrenti jau niekas nesirengė – vežti jas reikia iš toli, o mazuto, pasirodo, jau tuomet buvo gana riboti rezervai).
Buvo pasirinktas moderniausias variantas – statyti atominę jėgainę. Tinkamiausia aikštelė jai statyti pasirodė besanti prie Drūkšių ežero (į sąlygines „respublikų“ sienas Maskva žiūrėjo gana liberaliai –būtų buvusi palankesnė vieta, pvz., Baltarusijos pusėje – elektrinė būtų išdygusi ten). Tad Lietuvos pusėje ją ir imta statyti 4 mln. KW galingumo atominę jėgainę – galingiausią visame Baltijos regione. Energetinį milžiną projektavo bei statė specializuotos ir visasąjunginėms atominės energetikos valdymo struktūroms pavaldžios statybų įmonės bei, aišku, tų laikų „nemokama darbo jėga“ – sovietinės armijos statybų bataljonai.
Pirmoji Visagimo AE eilė – du reaktoriai po 150 MW kainavo 720 mln. rub., plius dar 130 mln. rub. buvo skirta energetikų miestui. Taip tuščioje vietoje atsirado jauniausias Lietuvos miestas–Visaginas (buvęs Sniečkus). Tik vystant šį projektą, pastebi A. Stumbras, visus tuos daugybę milijonų skyrė ne Lietuvos TRS biudžetas (tai jam buvo visiškai neįmanomas projektas) ir ne, kaip iki šiol, visasąjunginė Energetikos ministerija, o tokia labai nesireklamavusi ministerija – Vidutinių mašinų gamybos ministerija. Po šiuo nieko nesakančiu pavadinimu slėpėsi tikras TSRS ginkluotės gamybos monstras – dauguma visų stambesnių ginkluotės rūšių (išskyrus nebent šaulių ginklus) buvo kuriama bei gaminama „po šia iškaba“. Kaip primena pašnekovas, tai respublikai išėjo tik į naudą: turtinga ministerija buvo dosnesnė ir socialinės sferos objektams, todėl Sniečkuje-Visagine iškilo ne tik gyvenamieji namai, bet ir vaikų darželiai, mokyklos ir t.t.
Apibendrindamas visą trumpą Visagino AE istoriją, energetikas įvardija skausmingą jos uždarymo kainą: tai mums kainavo apie 30 mlrd. eurų (be uždarymo darbų). Tik niekas iš politikų nei Briuselyje, nei Vilniuje stengiasi to net neminėti. Tiesa, Briuselis kaip kompensaciją vis skiria mums naujus ir naujus milijonus tai milžiniškai jėgainei uždaryti bei demontuoti, o mes – vis sėkmingai tuos milijonus įsisaviname…
Apie nebaigtą Kruonio HAE bei blaškymąsi strategijose
Apžvelgdamas mūsų energetikos istoriją per visą XX a., A. Stumbras pripažįsta: mums pavyko išvystyti visų rūšių (hidro, šiluminės bei a.a. atominė elektrinė) jėgaines. O 330 kV elektros energijos tiekimo linijų tinklas užtikrino patikimą energijos tiekimą. Be to, dar sovietmečiu energetikai prisiėmė sau nebūdingas funkcijas ir perėmė globon 18 šalies miestų centralizuotą šiluminės energijos tiekimą. Pasekmė: imta masiškai statyti gyvenamųjų namų kvartalus.
O didžiausiu šių laikų praradimu A. Stumbras laiko nebaigtą Kruonio HAE statybą, kurio pasekmes jaučiame iki šiol. Be to, per visus 25-erius metus politikai taip ir neapsisprendė: kokiai energetinei sistemai (Rusijos ar Vakarų Europos) mes priklausome bei – kokią (valstybinę ar privačią) energetiką vystysime? O nesibaigiančias politikų kalbas apie naujos AE statybas mūsų energetikos patriarchas laiko svaisčiojimais: per artimiausius 20 metų Lietuvoje elektros energijos poreikis nepadidės. O atsisakius Visagino AE projekte dalyvauti lenkams (jie patys statysis keletą AE), minėtas projektas prarado bet kokią ekonominę prasmę. Todėl, pašnekovo nuomone, reikia maksimalai išnaudoti elektros energijos gamybai vietinį kurą bei – išdrįsti statyti dar bent porą hidroelektrinių (prie Alytaus ir Druskininkų). Ir – iki projektinio galingumo išplėsti Kruonio HAE.
Ir, aišku, atskiros temos su mūsų energetikos patriarchu nusipelno pokalbis apie Astravo AE: kaip mums elgtis, ką daryti, kai mūsų pašonėje veikia atominė jėgainė?
