Lietuviams keista švedų buitis: nors gerai uždirba, visur važinėja viešuoju transportu, daiktus perka iš antrų rankų ir namie neturi skalbyklės

Lietuvoje socialinė klasė yra parodoma per turimus drabužius, butą, išmanųjį telefoną ar vairuojamą automobilį. O štai švedas gali atrodyti kaip apšiuręs, susiglamžęs, susivėlęs benamis (bet čia tokia tendencija – jūs nieko nesuprantat, jis kaip jauna Boriso Johnsono versija), gyvenantis 17 kvadratinių metrų nuomojamame kambaryje studentų bendrabutyje, bet gali būti stipriai pasiturintis ir dominuoti į aukštesniąją socialinę klasę. Kodėl taip yra?

Todėl, kad tūlas švedas nemano, kad kažkokiais išoriniais dirgikliais ar kitokiais statuso patvirtinimo elementais jis privalo aplinkai įtikti ir prašyti jo / jos patvirtinti jo socialinę klasę, išskirtinumą, aukštą lygį ar dar kažką. Jam nėra svarbu, kad pakeleiviai metro galvos, jog jis yra bomžas. Švedui svarbiausia, kad jo artimiausia aplinka žino, kas jis toks ir kodėl jis toks. Na o aptarnaujantis personalas, kur beeitum ir jau tikrai kaip beatrodytum, Švedijoje elgiasi su visais vienodai – vienodai pagarbiai, nepriklausomai nuo išvaizdos, taip, lyg jie visi būtų milijonieriai (išskyrus, kai asmuo išgėręs ar pavartojęs narkotikų ar nepagarbiai ir įžūliai elgiasi su personalu – tokiu atveju prisistato apsaugos darbuotojas, ir galimai ir policija. Šitie reikalai prekybcentriuose yra labai stipriai žiūrimi).

Taip pat švedai turi įvairių keistybių, kurių net būdami turtingi, labai turtingi ar bent jau pasiturintys, neatsisako vykdyti. Čia pavardysiu keletą.