Lietuviai švediškos vasaros nesuprastų: momentas, kuomet „užsidaro“ kone visa šalis

Šiandien aš jums papasakosiu apie vieną itin švedišką reiškinį, pavadinimu „sommarstängt“ (vasarą uždaryta). Arba, tiksliau, švedų vasaras ir ką jie per jas veikia. Jeigu Švedija daugybe atžvilgiu yra šalis-autoritetas. Šalis-pavyzdys jai iš paskos trepsenančioms šalelėms, perimančioms iš Švedijos viską, kas yra pliusai ir gerai: vieną pažangiausių ir progresyviausių gyvenimo lygių, tolerantišką visuomenę, demokratiją. Tačiau gi šita šalis taip pat turi gana nemažą neigiamų savybių rinkinį, kurį aš nori nenori per šitiek metų pastebėjau, išmokau, o ir jums kiek tekstuose aprašiau.

Pavyzdžiui, kad ir jų visuotiniu sutarimu, konsensusu paremtą kultūrą, kada kiekvienas sprendimas turi būti patvirtintas absoliučiai visų narių kompanijoje, nuo žemiausias pareigas užimančio klerko iki generalinio direktoriaus, ir visų balsas vienodai svarbus, nes čia negalioja – arba beveik negalioja – hierarchija, o daugiausia tvyro vadinamos cross-functional komandos. Apie laiko vilkinimą sprendimuose tobuliausias pavyzdys būtų apie NATO narystę: švedų valdžia, su vis dar šviežia ministre pirmininke Magdalena Andersson priešakyje, padabinusia nemažą dalį švediškų moterų žurnalų viršelių („žiūrėkit į mane, kokia aš relatable“), du mėnesius trypčiojo, tarėsi, svarstė, galvojo, diskutavo, dūsavo, ir visais kitais įmanomais būdais virino kraują visiems adekvačiai ar bent kiek minimaliai nutuokiantiems situacijos rimtumą (itin įtempta politinė padėtis Europoje) žmones. Tokį patologinį vilkinimą, laiko gaišinimą ir pasitarimų šou aš nelaikau puikiomis savybėmis, ar kad jomis reikėtų plevėsuoti kaip vėliavomis ir aplinkai girtis. Man asmeniškai tai yra savybės, koreliuojančios su avių bandos savybėmis. Beee, sako avys ir eina eit paskui aviganį.