Ir skaitant šią istoriją kirbėjo mintis, kad ją išgirstų kuo daugiau žmonių, nes būtent kalbėjimas padeda išsilaisvinti ir kad tikras, nuoširdus pokalbis daro stebuklus.
– Prieš kiek laiko tau diagnozavo depresiją? Kaip tuomet jauteisi?
– Pirmą sykį su depresija susidūriau 15 metų, o vėliau ši liga grįžo.
Pašnekovė teigė, kad tuo metu ji tiesiog negalėjo jaustis silpna bei pažeidžiama ir tas aplinkos „esi stipri, susitvarkysi“ prisidėjo prie gajaus požiūrio, kad silpnumas bei pažeidžiamumas yra nederama žmogaus savybė.
– Ir kai dabar, prieš maždaug tris mėnesius, man nustatė atsinaujinusią, pasikartojančią depresiją, gyvenimas iš tiesų apsivertė. Pirmiausiai, teko susitaikyti su tuo, jog nuo šiol nesu stipri ir man reikia pagalbos. Pamenu ryškiai tą dieną, kai suvokiau, jog viena nesusidorosiu ir mano skambutis psichiatrei buvo lemiamas – aš prašiausi per tiek laiko pirmą sykį padėti man. Deja, net užaugę mes galime būti silpni. Ir galime kristi žemyn. Galime jaustis vieniši ir apleisti ir turbūt sunkiausias etapas – tai priimti, suvokti ir pažinti save kitokią. Bet tik nuo šio pripažinimo, ko gero, prasideda kelias į pasveikimą. Džiaugiuos, jog pagaliau esu šiame kelyje.
– Su kuo tau asocijuojasi depresija ir kokius pojūčius jauti bei kaip ji tau pasireiškia?
– Depresija man siejasi su bedugne. Jusdavau tokį keistą jausmą, lyg tikrai ten būčiau tuo metu – trūkdavo oro ir niekaip nemačiau jokios šviesos aukštumoje. Jaučiu, jog esu niekas, nėra nieko toliau, yra tik tai kas čia be galo blogai ir nieko daugiau. Lyg išsitrina atmintis, jausmai. Depresija atėmė mano galimybes skaityti knygas, nors jas mėgau jau nuo vaikystės. Suprastėjo atmintis, pastabumas, dėmesio koncentracija. Ėjau dėl to pas neurologus, mane tyrė ir nieko nerado. Sakė, nervinis išsekimas. Reikia poilsio. Gerai, mėginau ilsėtis. Ir įdomiausia, jog poilsio metu, net būdama viena, jausdavausi lygiai taip pat blogai. Atrodė, jog atrodau kitaip nei kiti. Viskas sparčiai blogėjo – prasidėjo viskas nuo mažmožių, o baigėsi stipriausiu nerimu ir socialine fobija, ko niekada nėra tekę patirti. Ir tas nerimas, fobijos leido susimąstyti, jei bus blogiau, kas laukia tuomet? Tada suvokiau, jog beveik keturis metus gyvenau tokiam liūdesy, jog kasdien verkiau ir kas keisčiausia, jog visus tuos metus man atrodė, jog taip pat gyvena ir kitas likęs pasaulis. Ši liga užsibuvusi per ilgai, man leido prie jos priprasti ir susitaikyti su tuo, jog ir galima su tuo susigyventi.
– Kaip manai, kas galėjo iššaukti šią ligą? Ar teko gilintis?
– Praeityje turėjau be galo skaudžią vaikystę, sunkų praradimą, netektį. Pagrindinė priežastis įvyko tuo metu, kai negalėjau augti su mama ir po to sekė , kad per visą gyvenimą ėjau su didžiuliu poreikiu tapti mylima, svarbia ir jaustis dalinai vėl vaiku, kuriam tos meilės labai trūko. Nėra lengva su tuo gyventi.
Dabar taip pat yra priežastis dėl ko „parkritau.“ Taip metaforiškai rašau, nes iš tiesų jaučiau kritimo jausmą. Atrodo krenti ant žemės, jauti kaip tave spaudžia ir atrodo negali pasikelti – suvoki, jog reikia kažkieno rankos. Mano pasikartojusi depresija iškart man davė tikslius atsakymus dėl ko ji vėl atsistojo prieš mane – neatlaikiau dar vienos netiesioginės netekties. Neatlaikiau dar vieno gyvenimo smūgio. Neatlaikiau ir nesusitaikiau su žinojimu, jog mano sūnus neįgalus. Sūnaus negalia tris su puse metų – atrodė tas laikas kuomet tikėjau, jog tiek laiko užtenka žmogui suvokti viską – priimti, paleisti ir susitaikyti. Aš pirmą syk įrodau sau, jog tikrai galiu mylėti ir save. Tai geras jausmas, kai žengi pagalbos sau keliu.
– Kaip reagavo šeima, draugai, kai sužinojo kuo sergi? Ar priėmė tave?
– Mano artimiausių žmonių ratas niekada nebuvo itin platus. Man patys artimiausi žmonės – mano vyras ir mano mama – , mane visada labai palaikė. Iš šių žmonių turiu didelį palaikymą, rūpestį ir priėmimą, kartu ir jų džiaugsmą bei tikėjimą manimi, jog galiu tapti laimingesnė. Tačiau buvo ir tokių žmonių, kurie nusisuko nuo manęs negalėdami priimti manęs kitokios, negalėdami ir pateisinti mano elgesio . Įvyko tai, jog kažko ir vėl artimo netekau, tačiau gyvenimas visada turi savo planą – šiuo metu turiu kelias drauges, kurios su manimi, palaiko, rūpinasi ir kartu einame tuo keliu. Vieni, kurie atrodė laikini, liko su manimi, o tie kurie atrodė amžini, išnyko kažkur. Taigi, savo rate turėjau visokio atvejo – slėpimo, bėgimo, vengimo, priėmimo, supratimo ir kartu didesnės atjautos. Žinau, jog niekada nepamiršiu tų, kurie dabar su manimi, žinau tai, nes dabar jaučiuosi lyg sugipsuota – kitokia, bet lygiai su tokiais pat poreikiais kaip ir visi mes – būti mylima, branginama ir svarbi.
– Ką darai, kad juostumeisi geriau?
– Tad manau atsakyti ką darau, jog jausčiausi geriau, yra gan paprasta – leidžiu sau nurimti. Dabar ramybės ieškau knygos rašyme, skaityme, ilguose pasivaikščiojimuose, meditacinėje muzikoje ar pokalbiuose su artimiausiais. Dabar aš vaikščiodama lauke galiu nusišypsoti jaučiant gaivinančią vakaro vėsą, o negalvoti apie tai, kas mano gyvenime blogiausia. Dabar galiu vėl suprasti ką skaitau knygose – galiu sau leisti šiek tiek atsitraukti į kitus pasaulius. Dabar galiu sau leisti pasikalbėti su kitais iš širdies ir negalvoti to, kad geriau pasislėpti nuo visko aplink. Geras jausmas, kai suvokiu, jog galiu vėl pradėti gyventi.
– Gal turi žmonių, kuriais žaviesi ar kurie tau padeda siekti, kovoti, nors ir kaip sunku bebūtų? Kas jie tokie?
– Taip. Daug semiuosi stiprybės iš žmonių, kurie augina taip pat neįgalius vaikus ir kurie nepalūžta ir sugeba džiaugtis kasdienybėje. Vis atrodo, ir kaip gi jiems pavyksta? Tada suvoki, jog mūsų situacija visada bus lengvesnė už vieną ar kitą atvejį. Tad sakykim, neįgaliųjų vaikų grupės dažnai suteikia įkvėpimo.
Taip pat paskutiniu metu labai žaviuosi asmenybe „Benas Lyris“. Jis yra kunigas, tačiau kartu ir rašytojas bei poetas. Mane labai sužavėjo jo tekstai, jo meilė jo mamai, kurios jau nebėra, tačiau jaučiu, jog tai man kažkuo labai artima, nes pati jaučiu savo mamai labai stiprią meilę. Sužavėjo jo paprastumas. Toks žmogus labai įkvepia – jis leidžia patikėti, jog visi mes esame stiprūs, tik priklausomai nuo pačių mūsų tikėjimo savimi priklauso kaip mes keliaujame per šį gyvenimą.
– Kokia skaityta knyga tau paliko didelį įspūdį bei padėjo ir kodėl?
– Man labai didelį įspūdį paliko visai nesenai perskaityta Algirdo Toliato knyga „Ramybė tau.“ Joje sužavėjo mintys, kurios pusiau perteikiamos iš psichologijos pusės, o iš kitos pusės, šiek tiek paimta citatų ar minčių iš pačios biblijos. Manau mane ši knyga labai stipriai palietė – savo išmintimi, savo patarimais kaip priimti kiekvieną, kaip neteisti, kaip suprasti ir kaip pamilti save. Ji man tapo atgaiva, kurios man būtent ir reikėjo šiuo metu. Labai norisi padėkoti šiam nuostabiam kunigui, kuris moko žmones ne tik tikėti Dievu, bet ir savimi. Kuris moko ne tik mylėti Dievą, bet ir save. Ačiū Jam.
Tokie žmonės, kurie tave palaiko visa širdimi, nors ir užsibūna tavo gyvenime ribotą laiką, visada palieka gražiausius atsiminimus, nes visada prisimeni jų skatinimą būti drąsiam, stipriam ir žodžiai, jog turėkite vilties, išlikite stiprūs, visada duoda suprasti, jog kažkam rūpi ir kažkas tave supranta.
– Kodėl sugalvojai pasidalinti sava istorija?
– Nes mano mintyse labai ilgą sukosi ta idėja, jog šiame pasaulyje labai įprasta ir madinga kalbėti apie fizinį kūną, apie įvairias ligas, apie medicinos pažangas ir t.t Tačiau mūsų visuomenėje vis dar mažai teigiama, kad jog žmogus tai ne tik kūnas. Jog žmogui skauda ne tik kūną, o jam gali skaudėti ir sielą. Juk kai susergame ieškome vaistų, kiti mūsų pagailės. Taip, kažkas supras, kažkas apkabins, kažkas priglaus, bet tik kažkas. O manau to reikia visiems – suvokimo, jog žmonės kenčia. Juk net mokyklose vaikai mokomi tam tikrų mokslų, pamokų, bet niekas nekalba ir nedėsto atskirai paskaitų apie tai, kaip užaugti tikrais žmonėmis, kaip išsiugdyti atjautą, gėrį kitiems. Mums neužtenka gimti žmonėmis, privalu ir jais išmokti tapti. Štai kodėl manau, jog jei kuo daugiau žmonių žinos apie psichologines kančias, tuo labiau pasaulis taps atjautus ir pakantus vieni kitiems. Įsivyraus daugiau supratimo, nes kol kas apie depresiją sklando begalę neteisingų mitų, tokių kaip „depresija serga tik tie, kurie neturi ką veikti“, „depresija – tai per daug save mylinčių žmonių liga“. Ir šie stereotipai eina tolyn. Tik mes galime juos sustabdyti, duodami žinią visiems ką mes jaučiame ir ką išgyvename.
– Kaip manai, ką žmogus turėtų žinoti siekdamas užkirsti kelią šiai ligai? Į ką vertėtų atkreipti dėmesį?
– Manau, pirmiausiai, visada atminti sustoti laiku ir pabūti su savimi. Antras dalykas, tai meilė sau. Negalime savęs nemylėti, net jeigu ir atrodo tai neįmanoma. Atrodo sunku, bet manau įveikiama ir išmokstama. Dabar pasaulis mums pasirengęs pasiūlyti begalę knygų, video ir audio irašų, filmų, seminarų, paskaitų ir viso kito, kas mums po truputį ves prie gebėjimo mylėti save. Manau svarbu buvimas su savimi – tada gilinamės į save, suvokiame, kur esame stiprūs, susipažįstame su savimi, su savo geromis ir blogomis savybėmis ir tada tampa daug lengviau save priimti, o ne bėgti nuo pačių savęs. Ir būtent bandymas save pažinti, priimti ir pamilti toks koks esi, su visais trūkumais, privalumais, pažeidžiamumais atrakina tas duris, kuriose gali jaustis saugus ir nesusitikti su šia liga.
Meilė sau – tai didžiausia išeitis išvengti šios ligos.
– Kokia pamoką ar patarimą galėtum pasakyti skaitytojams, kuris, tavo nuomone, būtų svarbus?
– Manau, mums labai svarbu išmokti ugdyti empatiją. Pamenu, skaičiau tokį tekstą, kuriame buvo klausimas su nuotrauka seno aplūžusio tilto ir po apačia ypatingai didelės prarajos. Klausimas po nuotrauka buvo toks – dėl kokio žmogaus išdrįstumėte pereiti per šį tiltą? Ir tada pradėjau skaityti komentarus, žmonės dažniausiai rašė „dėl vaikų“, „dėl tėvų“, „dėl mylimųjų“, „dėl brangiausiųjų“. Ir tik pačiam gale atradau komentarą, kuris privertė suklusti. Moteris atsakė :“ dėl savęs eičiau šiuo tiltu.“ Ir tada pagalvojau, ar aš kada būčiau galėjusi taip atsakyti? Tikrai ne. Net jei sąžiningai sakant, net minties tokios neturėjau. Ir rasti tokį komentarą iš tokio skaičiaus žmonių – buvo tikra nuostaba.
Todėl linkiu kiekvienam, išvydus prieš save didžiulį tiltą, kuris senas, apgriuvęs ir judantis, nebijoti juo žengti ne dėl kažko, o dėl savęs. „Jei bent vienam žmogui padėjau, vadinasi išgelbėjau visą pasaulį.“
– Kaip manai, kas galėtų padėtų mažinti visuomenė gają stigmą, kad depresija tinginių liga ir kad tai nėra rimta?
– Pirmiausiai, manau, jog reikalingas daug platesnis visuomenės švietimas, informavimas, kas iš tiesų yra depresija ir kaip ji pasireiškia. Sergantieji depresija yra kitokie, jie yra žymiai jautresni viskam, kiekvienam garsui ir žodžiui. Taip pat manau, jog labai svarbu neužsisklęsti savyje, ieškoti psichologo ar psichoterapeuto pagalbos. Tada manau labai gerai kalbėtis su artimaisiais, o jei neišeina ir taip, savo jausmus išrašyti popieriuje. Manau, jog depresija yra per daug skausminga, per daug greita ir per daug stipri liga, jog galėtume tylėti. Būtų teisinga, jei mokyklose apie tai kalbėtų dėstytojai ir mokytojai, jog būtų galima padėti suvokti vaikams nuo pat pradžių, kas tai ir ką daryti, jei ši liga ateitų pas mus kiekvieną. Ji klastinga, kantri, stipri ir turime būti pasiruošę dar iš anksto – žinoti kaip ją aplenkti.
– Kokios didžiausios tavo baimės ir koks tavo gyvenimo credo?
– Žmogų nuo tikrovės ir beprotybės visada skiria tik vienas žingsnis – mes niekada nežinome kas mums nutiks, nežinome kokios gyvenime traumos mus paveiks vienaip ar kitaip. O mano gyvenimo credo, turbūt yra toks, jog praeitis mūsų gyvenime neturi jokios reikšmės, su sąlyga, jei ji neturi įtakos dabarčiai. Todėl manau, jog daugelio žmonių bėda, jog mes neišmokstame palikti praeities, nemokame gyventi dabartyje ir niekaip nenurimstame dėl ateities, kurios šią sekundę dar nėra. Ir noriu tikėti, jog praėjusi šią ligą jos nepamiršiu, nes ji tikrai mane daug ko išmokė.
Jei kas norės susisiekti su kalbinta mergina ar manimi, galite rašyti elektroniniu paštu: e.Egl.102@gmail.com
