R. Mažionienė knygoje „Kūno terapija mano gyvenime“ rašo, kad nėra geresnio gyvenime kelrodžio už nuosavą kūną. Kūnas iškart parodo, kur kaupiasi mūsų įtampa, reikia tik mokėti tai pastebėti. Suvokdami kūno siunčiamus signalus, sugebėsime atpažinti giliai paslėptus sopulius ir iš naujo atrasti gyvenimo džiaugsmą.
Siekiant tapti aktyviu savo gyvenimo stebėtoju, neišvengiamai turime atlikti namų darbus kiekvieną dieną. Namų darbai – tai savarankiško darbo metodai, verčiantys kasdien permąstyti savo elgesį, išsiaiškinti, ką jaučiame ir ką apie savo jausmus galvojame. Šios užduotys yra skirtos asmeniniam vystymuisi ir pozityvumui didinti. Vienas iš knygoje aprašomų pratimų – „Džiaugsmo akimirkų dienoraštis “.
Pateikiame ištrauką iš knygos „Kūno terapija mano gyvenime“:
Džiaugsmo akimirkų dienoraštis
Dažniausiai dienoraščius rašantys žmonės juose fiksuoja ir teigiamus, ir neigiamus įvykius išryškindami negatyvias emocijas. Taip jie išsikrauna, nusimeta naštą. Tačiau dienoraštis gali būti ne tik skundų knyga. Tai gali būti ir mūsų asmeninių džiaugsmų biblioteka.
Lietingą rytą ar tamsią žiemos dieną, kai apima liūdesys, pasiskaitome savo užrašus ir įsivertiname, koks smagus mūsų gyvenimas, kiek jame džiaugsmo, meilės, gerumo, šilumos.
Vartydami užrašus pamatome, kad tarp prastų akimirkų buvo labai daug teigiamų dalykų. Gaila, bet greitai juos užmirštame. Pakanka savaitės ar dviejų, kad jie išsitrintų mums iš atminties. Tad aprašinėkime, fotografuokime, pieškime ar kitaip fiksuokime, kad džiaugsmo akimirkos kuo giliau įsirėžtų į atmintį.
Taip pat kiekvienas iš mūsų turime tokių emociškai stiprių prisiminimų, kurie kartais mus aplanko visą gyvenimą, pavyzdžiui, prisimename, kaip vaikystėje valgėme tarkuotas morkas su cukrumi ar braškes iš močiutės daržo. Kaip buvo skanu! Tai kodėl dabar nepasitarkavus morkų?
Dienoraščio rašymas – nuostabus dalykas, egzistuojantis šimtmečiais. Jis padeda fiksuoti savo gyvenimo įvykius, išsaugoti juos, prisiminti, kas gražaus ir svarbaus nutiko. Ypač baigiantis metams svarbu perversti savo dienoraščius, paskaityti, kas įvyko per tuos metus, kas buvo patirta, išgyventa, atrasta, suvokta. Nes dažniausiai nutinka taip, kad jeigu kelios paskutinės metų savaitės buvo geros, vadinasi, metai buvo pakenčiami, o jeigu savaitės buvo įtemptos ir sunkios, tai mintyse tik dėkojame: kaip gerai, kad sunkūs metai baigėsi. O gal tik atrodo sunkūs? Gal tiesiog neprisimename, kokie jie buvo?
Kadangi atmintyje išlieka sodriomis emocijomis nuspalvinti įvykiai, senatvėje prisimename tik tai, kas mus džiugino arba liūdino. Tad ja pasirūpinti vertėtų iš anksto. Gyvenkime taip, kad dar norėtųsi. Aš vadovaujuosi savo posakiu: „Esu per silpna daryti tai, kas man nepatinka, nes ir tam, kas man patinka, reikia labai daug jėgų.“
Tikslai
• išsiaiškinti, ar sutampa tai, ką jaučiame, su tuo, ką apie savo jausmus galvojame;
• sutelkti dėmesį į gyvenime vykstančius pozityvius dalykus;
• lavinti jausminį intelektą (kaupti džiaugsmingų patirčių biblioteką);
• sukurti jausmų biblioteką;
• susikurti natūralių antidepresantų;
• sukurti sau garantuotai laimingą senatvę.
Patarimas
Visuomet po ranka turėkime mažą užrašų knygelę. Ji tikrai pravers.
Atlikimas
Atkreipkime dėmesį į tas situacijas, kurios tikrai yra malonios ir kurias norėtume prisiminti. Pasižymėkime. Pasirinkime laiką ir vietą, kur mūsų niekas netrukdys mažiausiai 20 minučių. Atsipalaiduokime, užsimerkime ir stenkimės kuo tiksliau atkurti situaciją: koks buvo paros laikas, oro temperatūra, kokius jautėme kvapus, kokie aplinkui buvo vaizdai, spalvos, skonis, garsai. Ir pasistenkime visa tai aprašyti.
Kaip tuo metu reaguoja kūnas: atsipalaiduoja ir subliūkšta kaip ledai saulėje, o gal priešingai – pakyla vidinis tonusas ką nors veikti, svajoti? Atsipalaiduoja pečiai, atsiveria krūtinės ląsta, sušyla rankos ir kojos, kūnas prisipildo gyvybinių jėgų. Jausmas toks, lyg kraujagyslėmis tekėtų nektaras, pripildydamas kiekvieną ląstelę. Viduje atsiranda švaros ir tyrumo jausmas. Galime jausti ir liepų, rožių, obelų žiedų kvapą. Kuo labiau stengsimės išjausti, kaip smagus įvykis atsiliepia mūsų kūne, tuo mielesnis ir pilnesnis taps mūsų gyvenimas. Aprašyti reikia taip, kad skaitant savo parašytą tekstą pojūčiai stiprėtų, kad galėtume pasakyti: taip, aš taip ir jaučiu.
P. S. Ši praktika labai padeda bendraujant su žmonėmis. Juk ne visuomet jie mus supranta. Tenka ieškoti kitų žodžių, pasakymų, kurie atspindėtų to žmogaus emocinį pasaulį. Kitaip sakant, versti iš lietuvių į lietuvių. Kai viduje atsitiesiame, dingsta baimė būti nesuprastiems, įsiskaudinusiems, tuomet keičiasi požiūris į save. Vietoj išdidumo jaučiame orumą. Atsipalaiduojame.
