Ar verta turėti vaikų?
Turėti ar neturėti vaikų gali būti nelengvas sprendimas, nors didžiajai daliai žmonių tai neaktualus klausimas. Mes ieškome antros pusės, kad sukurti šeimą, o šeima įsivaizduojama su vaikais. Kažkiek šios temos užkabinau savo praėjusiame straipsnyje „Vaikai yra mūsų savirealizacijos išraiška“. Ten minėjau, kad motyvas yra realizuoti save per vaikus. Tačiau šiame straipsnyje pakalbėsiu apie labiau aiškius motyvus. Viename paragrafe aprašysiu savo patirtis kodėl žmonės nori vaikų, o kituose kodėl nenori.
Vaikų turėjimo motyvai
Viename pokalbyje su draugais išgirdau pakankamai motyvų iš vyriškos pusės. Motyvai buvo, kad senatvėje neliktum vienas, išaugintį tikrą vyrą, turėti kompanioną hobyje. Dar buvo motyvas jaustis vyru ir pratęsti giminę. Populiarus neįsisąmonintas motyvas būti „normaliu“ kaip visi ir turėti vaikų. Pusiau sąmoningai suvokiamas motyvas – baimė nepatirti, ką reiškia turėti vaikų.
Kai kurios šeimos gimdo vaikus iki tol, kol gimsta norima lytis. Dar kai kurie žmonės ryžtasi gimdyti dėl artimųjų spaudimo nebūti bevaikiu ar tėvų noro būti seneliais. Kai kurios šeimos susilaukia vaikų, nes taip reikia. Kai kurie net turi viziją, kiek turi būti vaikų, kad būtų įgyvendintas šeimos konstruktas. Mano asmeninė vizija buvo trys vaikai. Matyt, tai lėmė nesąmoningi pasakų motyvai. Gyvuoja ir seni įsitikinimai gimdyti vaikus, kad senatvėje būtų kas karšina. Neretai moterys pasigimdo vaikus, kad kompensuotų santykio tuštumą. Pasitaiko atvejų, kai norima „pririšti“ prie savęs vyrą.
Ar verta dėl tokių priežasčių turėti vaikų? Na, šioje vietoje vienos nuomonės nėra. Kiekvienas požiūris turi savo priežastį ir poreikį. Ir dėl tokių priežasčių atsiranda vaikai. Bet pakalbėkime, kodėl kiti renkasi neturėti vaikų arba turi jų ir klausia savęs, ar vertėjo?
Nusivylimas
Viena iš priežasčių yra nusivylimas. Kai kurių šeimų vaikai nepateisina tėvų turėtų lūkesčių, netampa tėvų vizija, emigruoja, degraduoja, nutraukia santykius, apleidžia senatvėje. Tuomet kyla nusivylimas, kuris kelia klausimą, ar vertėjo turėti vaikų. Tai čia apie žmones, kurie turi vaikų. Bet nusivylimo baimė gali persiduoti ir žmonėms, kurie dar neturi vaikų. Apimti nusivylimo žmonės guodžiasi, išreiškia nusivylimą kitiems, atkalbinėja. Dėl to vaikų neturintis žmogus gali sudvejoti, arba nusivilti, arba net išsigąsti patirti tokias nemalonias emocijas.
Susidūrimas su sunkumais auginant
Visi, kurie augina vaikus, susidūria su sunkumais. Vaikų auginimas – tai ne tik lūkesčių įgyvendinimas, savirealizacija, džiaugsmas, geros akimirkos. Vaikų auginimas – tai rimtas iššūkis, kuriam beveik nepasiruoši ir iš anksto nepasitreniruosi. Gaunasi, kad tam turim tik vieną bandymą, net jei ir pagimdome antrą, trečią vaiką. Visi vaikai skirtingi, visi reikalauja savitos rūpybos. Augindami vaikus mes apribojame save, nes dalį savo egzistencijos atiduodame, kad galėtų užaugti kitas žmogus. Tai darome savanoriškai ir kelio atgal nėra su tam tikromis išimtimis. Tad susidūrus su sunkumais žmonės juos emocionaliai transliuoja į aplinką. Visas tas emocijas stebintys aplinkiniai neretai susimąsto ir pažiūrėję iš šono, gali nuspręsti nesivelti į tokią avantiūrą.
Apleistumas
Čia jau gilias psichologines pasekmes turintis aspektas. Per gyvenimą teko pažinti žmonių, kurie nesuprato, kodėl jie nenori turėti vaikų, bet man pavyko įžvelgti kelias nenoro priežastis. Vaikystėje fizinį apleistumą, emocinį apleistumą patyrę žmonės kartais nenori pasąmoningai turėti vaikų.
Priežastis – atsakomybė neleisti į pasaulį vaikų, kuris yra toks bjaurus ir nemielas. Kai kurie žmonės suprojektuoja neapykanta į vaikus už tai, kad patys buvo nemylimi. Dar kiti suprojektuoja savo skaudžių vaikystės patirčių baimes į būsimus vaikus ir nusprendžia jų neturėti, kad išvengtų galimų nemalonių jausmų. Negavus tėvų meilės įgytas emocinis šaltumas ir prarastas poreikis suteikti rūpestį kitam yra dar viena vaikų neturėjimo priežasčių. Ir visai nekeista, bet narciziškumas, noras viso dėmesio tik sau, taip pat yra apleistumo forma. Tėvai apleido autonomijos poreikį.
Kitos priežastys
Menkavertiškumas ir nepasitikėjimas savimi sugebėti prisiimti tokią atsakomybę. Prastas poreikių patenkinimas vaikystėje ir noras atsigriebti to suaugusiame gyvenime. Negebėjimas užmegzti kontakto su vyrais-moterimis dėl tam tikrų psichologinių neurozių. Seksualinės prievartos patyrimas. Pavydas vyresniems-jaunesniems broliams-seserims. Iškreipti, neadaptyvus įsitikinimai apie tai, koks turi būti partneris ir dėl to santykio nesukūrimas. Patirti nusivylimai santykiuose ir negalėjimas užmegzti kitų, kad pagimdytum vaiką. Nors teko sutikti moterų, kurios tikina, kad vyro joms tereikia vaikui pasigimdyti.
Tad pasąmonėje slypinčių priežasčių, kurios sunkiai suvokiamos, yra išties nemažai. Ir kai kurios būna tokios stiprios, kad paskatina neturėti vaikų arba tiesiog imama nesąmoningai atidėlioti, kol baigiasi reprodukcijos amžius.
