Kodėl pandemijos metu jaučiamės tarsi amžinose laidotuvėse? Tiesa gali slypėti Lietuvos praeityje

Su psichologu dr. Gediminu Navaičiu tęsiame pokalbių ciklą apie mūsų visuomenės savijautą pandemijos metu. Ir, pasirodo, nemaža dalimi mūsų daugumos savijautos aidas ateina iš anų, dar kunigaikščių laikų.

– Štai neseniai vėl žiniasklaidoje praslydo informacija: daugiau kaip pusė mūsų jaučiasi blogai arba net labai blogai. Nors jau metai, kai gyvename pandemijos sąlygomis. Buvo gražaus laiko priprasti prie to... Štai Maskvos olimpiados metu (1980-ieji metai) leningradiečiai, išvarginti tų begalinių varžymų suvaržymų (dalis olimpiados renginių vyko ir mieste prie Nevos), net sukūrė kalambūrą: „Pergyvenome blokadą, pergyvensime ir olimpiadą“. Kažkodėl Lietuvoje niekas kalambūrų nekuria, o nemažos dalies mūsų tautiečių, sutiktų gatvėse, veidų išraiškos tokios, tarsi dalyvautų amžinose laidotuvėse. Kodėl gi mes tokie nelaimingi ir niūrūs?

– Visų pirma, pabandykime apibrėžti, o kas gi yra tas statistinis lietuvis (lietuvė)? Taip, lietuviškumas tapatinamas su tautos gyvenama teritorija, kalba, papročiais, pagaliau – išpažįstama tradicine (daugumos) religija. Mes darbštūs, taupūs, pareigingi. Ir dabar turime (lyg ir) visus visavertę visuomenę reprezentuojančius sluoksnius...