Tam puikiai tinka Rytų Lietuvos apylinkės – atokiose vietose turistų mažai, o įdomių lankytinų vietų apstu.
Šį kartą aplankiau Švenčionių rajono savivaldybės pakraštyje esantį Sirvėtos regioninį parką ir kelis įdomius jo objektus. Kraštas visai neturistinis, tačiau apsilankymu nenusivyliau – atvirkščiai, šie gamtos kampeliai paliko didelį įspūdį.
Tačiau apie viską iš eilės. Pirmasis išvykos objektas – Lino verdenės šaltinis girių glūdumoje. Siauru ir vingiuotu miško takeliu pavažiavus maždaug vieną kilometrą, pasiekiu nedidelę, bet tvarkingą automobilių aikštelę. Tuomet kelis šimtus metrų tenka paėjėti senutėle akmenimis grįsta kaimo gatvele, ir štai – prieš akis atsiveria Sėtikio ežeras bei laukinės gamtos horizontai. Aplink šį labai gražų vandens telkinį yra nemažai vietos tiek maudynėms, tiek ir kitoms pramogoms – yra gražus lieptas, pavėsinė, laužavietė, suoliukai. Šlaito apačioje lankytojus pasitinka Lino verdenės šaltinis – iš pusės metro gylio baseinėlio vanduo trimis vagomis įteka į ežerą. Kas sekundę iš šio šaltinio išbėga beveik 6 litrai gėlo vandens.
Dėl savo ypatingų savybių Lino verdenės šaltinis 1985 metais buvo paskelbtas respublikinės reikšmės hidrogeologiniu gamtos paminklu. Legendos byloja, jog šio šaltinio vanduo yra ypatingas, mat gerdavę šį vandenį ligoniai kaipmat pagydavo nuo ligų ir kitų negandų.
Antrasis mano lankytas objektas slepiasi už 7 kilometrų. Tai – Sendvario (dar vadinamas Švenčionių) apžvalgos bokštas, įsikūręs mažyčiame Meilūnų kaime. Jis čia išdygo 2008-ais metais. Tiesą sakant, dar nesu matęs tokio tipo oficialaus statinio visiškame bulvių lauke. Čia nėra nei normalaus privažiavimo (kelias dabar tvarkomas), nei kitokios infrastruktūros. Tačiau, atvykus iki čia, neužkopti į viršų būtų nuodėmė. Nors apžvalgos bokštas negali pasigirti stulbinamu aukščiu (26 metrai, Lietuvoje tai yra 10 ar 11 bokštas pagal aukštį), į jį kopti buvo kiek nejauku dėl atvirų ir drebančių konstrukcijų.
Visgi, užlipus į apžvalgos aikštelę vaizdai nuo Sendvario bokšto atsiveria visai gražūs – atsidūrus virš medžių viršūnių galima grožėtis žaliuojančiomis regioninio parko panoramomis.
Tęsiu kelionę ir privažiuoju gatvinį kaimą įdomiu pavadinimu – Šventa. Jo centre stovi buvusi dvarvietė. XIX a. viduryje pastatyti kolonomis papuošti vieno aukšto rūmai, kuriuose tarpukario metu veikė pradinė mokykla. Dabar šis pastatas laukia geresnių laikų, tačiau visiškai buvo restauruotas dvarvietės svirnas, kuriame veiklą vykdo Sirvėtos regioninio parko lankytojų centras.
Už kelių žingsnių nuo dvaro sodybos slypi ypatingo grožio gamtos kampelis – Šventos mitologinis takas. Neseniai čia buvo įrengta labai jauki poilsio zona su stovyklaviete ir prižiūrėtu tvenkinuku – puiki vieta pietų pertraukėlei ir trumpam atokvėpiui.
Aplink tvenkinį veda pusantro kilometro ilgio miško takas, kurį puošia 17 skulptūrų. Kiekviena jų įkūnija vis kitą mitologinę senovės lietuvių dievybę. Nors šiaip nesu skulptūrų mėgėjas, šie meno kūriniai mane sudomino. Ne tik dėl savo išvaizdos, bet ir dėl kultūrinės reikšmės – čia gali susipažinti su mitologiniais aspektais, pažinti protėvių kultūrą. Man labiausiai patiko medžių dievas Giraitis – jį simbolizuoja didinga 2 metrų aukščio dievybės skulptūra. Šiame take ir poilsio zonoje verta praleisti bent valandą.
Paskutinį, bene garsiausią šios vietovės objektą pasilikau pabaigai, jis yra pakeliui. Po 5,5 km pasivažinėjimo vieškeliu pasiekiu Kačėniškės piliakalnį, plačiai žinomą dėl nuostabių atsiveriančių vaizdų. Į miško gilumą veda siauras ir prastos būklės keliukas, tad galima rinktis tolimesnį posūkį, kuris nuves tiesiai prie pažintinio tako. 2020 m. pavasarį lankytojams atsivėrė 800 metrų pėsčiųjų takas, kuriuo, žygiuojant per miškingas ir pelkėtas vietoves, galima piliakalnį pasiekti iš vakarinės pusės.
Užkopus į įspūdingą Kačėniškės piliakalnį žadą atima gamtos didybė. Šis kalnas puošia vakarinį Mergežerio krantą. Pirmas įspūdis vos čia apsilankius – Kačėniškės piliakalnis savo aplinka ir žaluma labai primena ne taip jau toli esantį Ladakalnį. Nuo 22 metrų aukščio apžvalgos vietos atsiveria Mergežerio bei miškų kraštovaizdis. Atvykus čia saulėtą dieną, tikrai nesinori išvykti, o atsiranda noras prisėsti ir neskubant pasigrožėti vienu gražiausių šalyje piliakalniu. Archeologiniai tyrimai parodė, jog čia gyventa dar I tūkst. pr. Kr. pabaigoje.
Šis maršrutas po Švenčionių rajono vaizdingas apylinkes neskubant suteikė veiklos visai dienai – 6–7 valandoms. Įsitikinau, jog šie objektai puikiai tinka aktyviam laisvalaikio praleidimui ir gilesniam gamtos pažinimui.
