„Požiūris į neįgaliuosius atspindi visuomenės brandą. Privalome mažinti neįgaliųjų socialinę atskirtį, stiprinti toleranciją ir nesitaikstyti su diskriminacijos, abejingumo apraiškomis“, – dar 2014 metais sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Tarptautinę neįgalių žmonių dieną susitikusi su Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininke ir socialinės apsaugos ir darbo viceministru.
Vieniems žmonėms likimas sveikatos negaili nuo pat gimimo, o kitiems tenka susidurti su sunkiais išbandymais, nuo kurių jų gyvenimas pasikeičia iš esmės. Žmogus tampa „kitokiu“, jam sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Kiek teko bendrauti su neįgaliaisiais, socialinė atskirtis vis dar yra. Tiesa, ji mažesnė nei prieš trisdešimt ar dvidešimt metų, bet juntama. Nors Lietuva ir yra Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos dalyvė, bet konvencijoje numatyti tikslai sprendžiami gana lėtai. Aplinkos pritaikymas neįgaliesiems, kad jie galėtų visavertiškai integruotis į visuomeninį gyvenimą, darbo ir savęs išlaikymo klausimai šiek tiek pasistūmėjo į priekį, tačiau neįgaliųjų kelias į tai vis dar su kliūtimis. Nuopelnus už teigiamus pokyčius reikia priskirti ne vien valstybinėms institucijoms, bet ir patiems neįgaliesiems
