Pašnekovė tikina, kad savo darbų, kurių turėjo ne vieną, ji nevadina darbais, o stengiasi vadinti veiklomis, nes tiesiog nežiūri į juos kaip į darbus, kurie tik atneštų pajamas. Veiklos Eglei – gyvenimas.
Į viską – plačiai atmerktomis akimis
„Dirbdama žurnaliste aš išmokau to greičio, išmokau multitaskinti, užsiimti keliomis veiklomis vienu metu. <...> Mano gyvenimo būdas yra toks, kad į viską žiūriu atmerktomis akimis. Net jei tu gauni kažką, kas tau yra iššūkis, kaip man buvo žurnalistika, nes pradėjau dirbti šį darbą dar būdama pirmame studijų kurse <...>, taip, tai sukels streso, bus sunku, bet aš į tai žiūriu kaip į galimybę – atmerktomis akimis.
Nėra tokio – aha, man dabar sunku, todėl aš to nedarysiu. Ne, reikia žiūrėti, ką tu gali iš to gauti. Manau, kad nėra tokio darbo, kurio tu negalėtum padaryti sau maloniu”, – teigia E. Kairelytė-Sauliūnienė.
Žurnalistika pašnekovei buvo svajonių profesija, į kurią ji ėjo nuo antros klasės, pamačiusi kaip žinias per Panoramą skaito Eglė Bučelytė. Nors šią profesiją pašnekovė myli iki šiol, tačiau dabar ji yra edukologė, o apie savo karjeros permainas ji pasakoja su šypsena ir prisimena, kad net iš pačių neįdomiausių paskaitų, ji galėdavusi parsinešti kažką, kas būtų naudinga. Visiems, kuriems trūksta motyvacijos, Eglė pataria, pirmiausia – būti atviriems.
Laimė – matyti prasmę
Pašnekovė tikina, kad tiek darbe, tiek gyvenime gali padėti klaidos, nereiktų bijoti jas daryti: „Mes esame išmokyti, kad daryti klaidas yra blogai, bet iš tikrųjų klaidas reikia mokėti atleisti, tai prisideda prie laimės. Jas ne tik atleisti kitam, bet ir sau reikia mokėti. <...> Darbuotojams turi atleisti klaidas ir leisti jas daryti – tai tikrai gali prisidėti prie komfortiškesnės darbo aplinkos.”
Svajojusi apie žurnalistiką, E. Kairelytė-Sauliūnienė pakeitė savo karjeros kryptį. Kodėl? Moteris pasakoja, kad su šia permaina susijęs autizmas, atsiradęs jos šeimoje: „Pradėjau mokytis, tyrinėti, ką galiu padaryti ir tada supratau, kad galbūt tai yra mano antrasis svajonių darbas. Taip atsirado mano kelyje edukologija ir taikomoji elgesio analizė. Ir tai iš tikrųjų yra mano antroji profesija. Tai yra nepaprastas jausmas, <...> kai matai mūsų centre, kaip vaikas, kokių 4-erių ar 6-erių metų, pagaliau taria pirmuosius savo žodžius tėvų akivaizdoje. Tai neapsakoma, tai atperka bemieges naktis ir stresą.”
Eglė pabrėžia, kad laimę dirbant galima atrasti tada, kai darbe pamatome prasmę. Nors žurnalistiką pakeitė edukologija, tačiau moteris nei kiek nesigaili. Pašnekovė juokauja, kad dar neaišku, ką ji veiks senatvėje.
Nebūkime surūgusiais teisininkais
„Aš niekada nebūsiu ta, kuri sakys savo vaikams, kad jie rinktųsi geriau apmokamą profesiją. Mano pozicija yra tokia – kai tu dirbi mylimą ir mėgstamą darbą, tu jame būsi ne tik konkurencijos prasme geriausias, bet tu pasieksi tai, ko tu norėsi. Jei tu būsi surūgęs teisininkas, tai tu labai daug uždirbsi – ne, tai mitas. Tu gali būti laimingas bandelių kepėjas ir daug uždirbti. Tai įrodo mažos kepyklėlės”, – tikina Eglė.
Pašnekovė yra įsitikinusi, kad žmonės yra geri ir jei jie darbe jaučiasi nelaimingi ir nemato savo veikloje prasmės – dažniausiai jie jau patys turi ir žino atsakymą, jog metas pokyčiui, metas mesti darbą ofise ir mokyti vaikus ar vairuoti troleibusą, kaip kad jie ir nori. Vis dėlto, čia pat Eglė priduria, kad nereiktų vaikytis darbo, kur viskas būtų visiškai gerai, nes, anot moters, nėra nei vieno darbo, nei santykių, kur viskas būtų tik gerai, be jokių trūkumų.
„Jei dirbtum darbą, kuriame tau viskas visada yra tik gerai, aš nemanau, kad tu tai suprastum. Tada, aš galvoju, kad tu tą laimės jausmą tiesiog prarastum. Be blogų emocijų, kokios jos bebūtų, juk visos yra reikalingos, tu nesupranti, kas yra laimė. Kiekviename darbe yra blogų dienų, man irgi buvę dienų, kai atrodė, kad visko nebenoriu daryti. Taip būna, bet tu atsisėdi ir pagalvoji, ar tai tikrai yra tai, ką tu nori daryti ir toliau. Jei taip – tada sunkumus tiesiog išgyveni”, – sako E. Kairelytė-Sauliūnienė.
