Senamiesčio kiemelių perlai
Klaidžiojimus pradėti verta nuo neoficialiai siauriosios Vilniaus gatvelės. Ši siauriausia gatvelė yra šalia M.K. Čiurlionio namų (Savičiaus g. 11). Čia trumpam stabtelėkite ir pasiklausykite iš šių namų rūsio sklindančios pianino muzikos įrašo.
O tuomet, jei jums pasiseks ir vartai bus neuždaryti, visgi tai privati zona, neskirta turistams, reikėtų eiti bromu, pasukti į dešinę ir praeiti žemu bei siauru tuneliu. Kairėje pamatysite ir siauriausią bevardę Vilniaus gatvelę. Šios gatvelės plotis siekia iki 0,6 metro.
Štai čia ir galima pradėti pažintį su Vilniaus kiemeliais, kuriuos kasdieną vis prabėgame, nežinodami, ką jie slepia.
Bernardinų g. 11. Vartų arkoje – liūto galvos horeljefas. Įvažoje – išsikišę akmeniniai vartasargiai, XVI–XVII a. saugoję valdas nuo į seimus atvykstančių vidutinių ir smulkiųjų bajorų. XVII a. pr. čia buvo pastatytas nedidelis mūrinis namas, kurio dabar išlikę tik rūsiai. XVIII a. vid. galais į gatvę jau stovėjo du namai. Vėliau, pastačius pastatų prie gatvės ir kiemo gale, susiformavo uždaras kiemas, supamas medinių galerijų. Iš kiemo laiptais buvo patenkama į galerijas, iš galerijų – į butus. Pirmas aukštas nuomojamas parduotuvėms. Prekėms sandėliuoti tiko rūsys, į kurį patenkama tiesiai iš kiemo, ir pastogė. Į pastarąją atsidarydavo dvivėrės durys, o virve, permesta per rąstą, iškištą pro atvirą langelį virš durų, buvo įkeliamas krovinys. Tokios galerijos ir tokie keltuvai, Vilniuje atsiradę renesanso epochoje, išliko populiarūs XVIII ir XIX a.
XIX a. lietuvių kilmės lenkų poetas romantikas Adomas Mickevičius, gimęs dabartinėje Baltarusijoje prie Naugarduko, lenkiškai rašė apie Lietuvą ir lietuvius. Lietuvoje jis praleido devynerius metus: mokėsi Vilniaus universitete, mokytojavo Kaune, ten parašė poemą „Gražina“. 1822 m. pab. apsigyveno šio namo pirmame aukšte ir čia redagavo poemą. Dabar čia veikia Adomo Mickevičiaus memorialinis muziejus, rūselyje vyksta tradiciniai literatūriniai trečiadieniai ir kiti renginiai. Kitoje kiemo pusėje – Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedra.
Alumnatas (Universiteto g. 4). 1582 m. popiežius Grigalius XIII Vilniuje įkūrė alumnatą-dvasinę seminariją su bendrabučiu, prižiūrimą jėzuitų. Joje mokėsi ne tik būsimi Abiejų Tautų Respublikos kunigai, bet ir jaunuoliai iš Livonijos, Danijos ir Švedijos. Po Bresto bažnytinės unijos labiausiai rūpintasi būsimų graikų apeigų katalikų kunigų mokymu. Seminaristai atvykdavo iš rytinių LDK žemių. Jiems išlaikyti lėšų skirdavo popiežius. Buvo nupirktas mūrinis namas prie gatvės, o XVII a. pr. trys renesansiniai korpusai su galerijomis suformavo puošnų kiemą. Korpuse prie gatvės – refektorius, kur seminaristai valgė, bibliotekoje mokėsi, kiemo galiniame korpuse – buvusioje koplyčioje – meldėsi. Paskaitos vykdavo ir Akademijoje. Gyveno celėse, į kurias patekdavo pro galerijas.
Galerijose buvo įrengti ir profesorių butai. Čia jos ne tokios grakščios kaip Italijoje, trečiame aukšte atrodo kiek prispaustos, bet jas puošė freskos, grafito technika atliktos ornamentinės kompozicijos. Jos labai tiko trumpiems pasivaikščiojimams darganotu oru. Baigdami mokslus seminaristai susirasdavo žmoną pagal savo tikėjimą, nes tik vedę galėdavo būti įšventinti į kunigus ir gauti parapiją savo gimtosiose žemėse. Alumnatas buvo uždarytas XVIII a. pab., kai Lietuvos valstybę pasidalijo kaimynai. 1976–1984 m. restauruotas tapybiškas kiemas atviras vilniečiams ir miesto svečiams.
Aukštyn galvą
Ką dar pamirštame nuolat lėkdami – tiesiog pakelti galvą ir pamatyti, kokias paslaptis slepia Vilniaus stogai.
Pilies ir Literatų g. sankirta (Pilies g. 30). Pilies ir Literatų g. sankryžoje stovinčio pastato akcentas – gražuolis neogotikinis erkelis aukštais smailėjančiais langais ir baliustrada viršuje. Atsitraukę nuo jo tolėliau ir pakėlę galvą galime išvysti pastato rekonstrukcijos datą – 1910 m. ir savininko inicialus kirilica. Savininkas – žydų tautybės bukinistas ir antikvaras Abramas Davidovičius Ickovičius. Jis šio namo pirmame aukšte prekiavo senomis ir naujomis knygomis, daugiausia jidiš ir hebrajų kalbomis. Tai buvo vienas seniausių ir ilgiausiai veikusių (1890–1940 m.) Vilniaus knygynų.
Viktorijos kiemas (Pilies g. 32). Šis kiemas dažnai vadinamas Viktorijos kiemu dėl čia XIX a. veikusios kavinės tokiu pavadinimu. Tačiau jau kelias dešimtis metų šio kiemo pagrindinis akcentas – Švč. Mergelės Marijos skulptūra, kurią, anot vietos gyventojų, kartą parsinešė čia gyvenęs antikvaras. Jei pakeltume akis dar aukščiau – virš Marijos pastebėtume ir išlikusią kėlimo mechanizmo rąsto dalį. Rąstas būdavo iškišamas į priekį, per jį permetama virvė, ir taip į viršutinius aukštus pakeliamas krovinys. Sovietmečiu čia buvo įsikūrusios meno dirbtuvės, kur dirbo Stasys Krasauskas, Arvydas Každailis, Marija Teresė Rožanskaitė ir kiti menininkai.
Kabantis fasadas (Šv. Ignoto g. 8/Totorių g. 29). Pastatą suprojektavo Elena Nijolė Bučiūtė (Nacionalinio operos ir baleto teatro pastato autorė). Projektavimo darbai truko net 20 metų (1977–1997 m). Keitėsi ne tik santvarkos, bet ir architektūros stiliai – nuo modernizmo iki postmodernizmo. 4 m gylyje radus keturių gotikinių namų pamatus, projektą teko keisti iš pagrindų. Stovėjusių namų formas architektė nutarė atkartoti savo projektuojamame pastate. Ketvirtas gotikinis namas būtų susiaurinęs Totorių g., todėl architektė jo fasadą tiesiog „pakabino“ ore. Toks kabantis fasadas yra tikras postmodernizmo perlas Vilniaus architektūroje.
Trapo namas (Dominikonų g. 9). Pastatas dabartinę išvaizdą įgavo XIX a. vid. Dominikonų g. nėra labai plati, o namas gana aukštas, todėl reikės kaip reikiant užversti galvą, kad galėtume pasigrožėti įdomiais šio pastato lipdiniais. Pačiame viršuje, virš trečio aukšto balkono, išvysime stirnos galvą.
Kodėl stirna taip aukštai? Tikriausiai slepiasi nuo keturių liūtų, įsitaisiusių po antro aukšto langais. Manote, kad esate pastabus? O ar atkreipėte dėmesį į svastikas antro aukšto balkone?
Tekste panaudota alternatyvaus Vilniaus pažinimo projekto „Neakivaizdinis Vilnius“ informacija, apie kurį daugiau galite sužinoti čia: www.neakivaizdinisvilnius.lt
