Visgi fizinės prievartos atvejai retesni, dažniausiai moterys naudoja psichinę agresiją. Tačiau ne visada jos supranta, kad smurtauja. Tokį smurtą pastebėti yra sunku net ir patiems, su ja susiduriantiems, vyrams. Gana dažnai tokiu atveju duodami atkirtį ir patys tampa smurtautojais. Prisiminkime pjesės „Tu šiandien dar neverkei, kale, arba tikroji Eglės Žalčių karalienės istorija“ autorės pasakojimus, pagal kurių motyvus ši pjesė ir sukurta. Visi suskubo užjausti būtent moterį, nes ji fiziškai silpnesnė būtybė. Kažkaip daugeliui pro akis praslysta kai kurie momentai, detalės, kurie ir parodo, kur čia šuo pakastas. Pati pjesė – tai viena, tačiau gyvenimo istorija visai kas kita. Pjesės autorė pasakojo, kad ji ištekėjo tik todėl, kad „buvo laikas“ ir „norėjo vaikų“. Regis, viskas kaip ir normalu.
Bet yra vienas „bet“. Autorė apskritai net nekalbėjo apie vyrą, tokios dalyko kaip vyras jos planuose net nebuvo. Ji tik ketino pasinaudoti juo ir patenkinti savo norus. Vyrą ji tiesiog norėjo suvartoti, sudėvėti kaip kokį aulinį batą. Greičiausiai ir atsitiko taip, kad vyras, suvokęs, kad juo naudojamasi, iš jo tyčiojamasi, pats tapo smurtautoju. Jis neatpažino laiku psichologinio smurto, vartotojiškų ir moters ketinimų bei savanaudiškų paskatų, ir laiku neatsitraukė.
Kita moteris, pavadinkime ją Rūta, panašų klausimą išsprendė išmintingiau. Ji gan anksti suprato, kad nori šeimos, vaikų, nes rūpinosi savo mažesniais broliu ir seserimi. Tačiau su vaikinais jai nesisekė. Praėjo jau nemažai laiko, bet aš ganėtinai nustebau, todėl iki šiol atsimenu, kaip ji pasakojo, kad meile nenusivylė, nes jos nebuvo, tiesiog ryžtųsi ištekėti tik dėl vaikų, bet ir tai tik tuo atveju, jeigu rastų „idealų vyrą“. Na, o tas „idealus vyras“, anot jos, yra tas, kuris labai užimtas, nes ji pati vis bėga, skuba, dirba. „Idealus vyras“ – tai tas, kuris mažai būna namie, mažai kalba, parneša pinigų ir „klauso“. Klauso kaip ko? Kaip šuniukas šeimininko? Negano to, ji pasakė, kad ryžtųsi ištekėti ir už turtingo, kuris ją pastatytų ant kojų, o tada – viso gero. Neseniai sužinojau, kad Rūta yra vieniša mama. Jokio „idealaus vyro“ ji taip ir nesusirado. Tiesiog pasirinko vyrą kaip spermos donorą. Tai mažesnė blogybė ir apgavystė nei pirmuoju mano aprašytu atveju, nors bet kokių apgavysčių ir melagysčių pateisinti nereikėtų.
Blogesniu atveju moteris gyvena su nemylimu ir tampa smurtautoja. Nes nemyli. Nes jai jo nereikia. Nes jis trukdo jai. Moteris elgiasi taip, tarsi namai priklausytų tik jai ir vaikams, o vyras atlieka tik bankomato funkcijas. Vyras negali net savo daiktų pasidėti, nes tuoj bus „sutvarkyti“ taip, kad nieko neras, pusė bus išmesta. Tada ir kyla skandalas. Nes pakantumo nėra, o kaip jis bus, jei gyvena su nemylimu.
Kaipgi pasireiškia tas moterų smurtas poroje, šeimoje? Aptarkime populiariausias psichinio smurto apraiškas.
Dažna moteris net nesusimąsto, kad jos elgesys yra smurtinis. Negana to, kad į akis savo vyrą vadina „asilu“, „nevykėliu“, „impotentu“ – tai dar tik ramunėlės! Kiek visko prikalba su draugėmis, išsityčioja. Net ir viešumoje, jau nebepaisydamos, „ką žmonės pasakys“, menkina vyrą, nori parodyti, „kas čia viršininkas“. Tai yra elementarios patyčios, kurios laikomos psichiniu smurtu.
Prie smurtinio elgesio apraiškų reikėtų priskirti ir buitinės kultūros nebuvimą. Tiesiog nepaisoma kito žmogaus šalia, elgiamasi nekultūringai, nemandagiai. Jeigu gatvėje nešiukšlinama., tai kodėl reikėtų šiukšlinti namie? Jei į gatvę neinama nesiprausus ir apsikiaulinus, tai kodėl reikėtų taip elgtis namie? Nes „niekas nemato“? O artimieji? Vyras? Jie – „niekas“?
Kaip psichinio smurto rūšis yra ujimas, ėdimas. Tai nuolatinis priekaištavimas, kabinėjimasis prie kiekvienos smulkmenos, vyro barimas kaip mažo vaiko – iš galios pozicijų. Štai vyras savo pačią, nerėkiančią ant jo, ko gero, matė tik užpernai, kai buvo svečiuose, kur „buvo daug žmonių“, nes juk pačiai nėra svarbu, ką pamanys patys artimiausi žmonės, svarbu, „ką žmonės pasakys“. Bambama dėl visko: dėl ne taip padėto puodelio, dėl ne taip pasakyto žodžio, dėl ne tada įjungto televizoriaus. Dėl visokiausių priežasčių ir be priežasties, ir net pamiršo dėl kurios priežasties.
Beje, o kam čia ieškoti priežasčių? Priežasčių nėra. Vyras savajai savaime yra priežastis, jis ją erzina vien savo buvimu – nes nemylimas. Apskritai, pasitaiko tokių patologinių atvejų, kai be pakelto balso nepasakomas nei vienas sakinys. Nesugebama normaliai paklausti, kur padėtas vienas ar kitas daiktas. Tik rėkiama iš visų plaučių. Nesugebama apskritai kalbėtis. Psichologai sako, kad esant kokiems nors nesutarimams, nesklandumams, reikia kalbėtis. Su smurtaujančiu asmeniu ne ką pakalbėsi, nes sulauksi tik rėkimo, kriokimo, isterijų. Pasitaiko ganėtinai ramių vyrų, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių. Štai ateina pas vyrą draugų. Vyras pasiima gėrimą, jau nori atidaryti. Kaip torpeda atlekia pikta besimosikuodama ir berėkdama pati ir prie visų ištraukia butelį iš rankų, dar bjauriau užbaubia-užmauroja-užbliauna-užkriokia. O vyras sėdi ir šypsosi, sako, padarysiu taip, kaip man reikia. Nueisiu į restoraną ir atsigersiu to brendžio, nei ji girdės, nei matys, ir man ramu bus. Bet net ir tie pusiausvyros neprarandantys tvirtavaliai neatlaiko. Viskas kaupiasi. Tada prasideda ir infarktai, ir onkologinės ligos, ir depresijos.
Taip, vyras turi moterį nuraminti, suprasti. Bet tik tada, kai yra tarpusavio ryšys, pasitikėjimas, galų gale – meilė, kad ir kaip šio žodžio šiuolaikiniai žmonės nemėgsta, kad ir kaip tai skambėtų senamadiškai. Jei nėra tarpusavio ryšio, nebus nieko. Jei buvo tik vartotojiški moters tikslai dar tik kuriant santykius, ji neturėtų apeliuoti į vyro sąžinę ir sakyti: „Čia tu kaltas, kad manęs nenuramini“.
Tačiau pats linksmumas prasideda tada, kai einama skyrybų link arba jau vyksta skyrybų procesas. Tada prasideda manipuliacija vaikais, gviešimasis to, kas nepriklauso, pasiklausymo įrenginių montavimas namuose, persekiojimas, terorizavimas, grasinimai neprileisti prie vaikų, „užmušti“ ir visas kitas „gėris“. Bet kokio smurto atveju, geriau išsiskirti anksčiau. Nes tas, kas smurtavo kartą, smurtaus ir antrą, ir trečią, ir visada. Ir visiškai nesvarbu, kuri pusė – vyras ar moteris – smurtauja.
