Dviejų narcizų poros yra sėkmingos ir nesėkmingos. Tai priklauso nuo to, ar jie bandys savo pranašumą įrodinėti kartu vieningai prieš visą pasaulį, ar jie varžysis tarpusavyje. Tarp tų besivaržančiųjų vienas iš partnerių yra dominuojantis, o kitas – tarsi jo priedėlis.
Apskritai, du narcizai poroje yra ganėtinai retas, tačiau visgi įmanomas reiškinys. Tokia pora kartais netgi gali būti sąlyginai sėkminga, tik tam būtina sąlyga: jų tarpusavio varžymosi pusiausvyra neturėtų būti pažeista (kitaip tariant, turi vyrauti sveika konkurencija). Pavyzdžiui, abu partneriai mano, kad jie abu yra išskirtinės asmenybės, ir jų pora – taip pat išskirtinė, tobula, „pavyzdys visiems kitiems“ ir t.t.. Narcizas narcizą gali puikia suprasti, ypač, jeigu jie yra išsilavinę ir aukštos kultūros žmonės. Ir jei jie vienas kitą palaikys, jei manys, kad jų pora yra nenugalima jėga, tuomet išties įmanomi puikūs santykiai.
Tokia pora – kažkas panašaus į Adamsų šeimynėlės personažus. Ekscentriška dama Mirtišė ir arogantiškas entuziastas jos vyras Gomesas. Jie elgiasi taip, kad kraupina visus aplinkinius, atmeta bet kokias nustatytas visuomenės normas, jiems nerūpi kitų žmonių (kurie yra už šeimos ribų) gyvenimas, savijauta, jausmai. Tačiau tarpusavyje ši porelė puikiai sutaria. Vienas kitam jie reikalingi, kad įrodytų tiek sau, tiek partneriui savo vertę. Visi namai, aplinka, kiti žmonės – tai tik fasadas, puošiantis jų gyvenimą. Regis, nieko ir nebepridursi.
Tačiau tokios sėkmingos narcizų poros realybėje pasitaiko, kaip jau minėjau, labai retai. Nesėkmingos dviejų narcizų poros yra tos, kuriose partneriai nėra lygiaverčiai. Vienas iš jų dominuoja, o kitas tampa jo priedėliu. Susitikusi tokia porelė iškart pajunta euforiją, įsimyli, mano, kad iš tiesų sutiko savo žmogų. Euforija baigiasi, kai narcizai vienas kitą bando pavergti savo narcistinėms užgaidoms tenkinti, t. y., kitas turi nuolat palaikyti ir pastiprinti partnerio „išskirtinumą“, ima jausti empatijos stoką savo atžvilgiu arba visišką jos nebuvimą. Štai tada įvyksta lūžis: pora arba išsiskiria (tai nutinka dažniausiai, todėl dviejų narcizų porų yra tiek nedaug) arba vienas iš partnerių paklūsta kito žaidimams ir tampa narcizo priedėliu.
Tai priklausomi santykiai, kurie, kaip ir bet kokia kita priklausomybė, yra žalingi. Dominuojantis narcizas Arbu narcizai poroje nuolat konkuruoja, vienas į kitą žiūri ne kaip į partnerį, o kaip į konkurentą, kurį nori pavergti. Narcizo priedėlio sėkmę dominuojantis partneris stengiasi visais būdais sumenkinti, na, o priedėlis tam priešinasi ir įrodinėja, kad „jei ne aš, tu nieko nebūtum pasiekęs“. Dominuojantis partneris dažniausiai būna vyras, o priedėlis, kaip taisyklė, – moteris. Dominuojantis partneris linkęs pabrėžti tokius dalykus: „džiaukis, kad mane turi, tu be manęs būtum niekas“, „mesiu tave, tada žinosi, ką praradai“, „visą gerovę dėl mūsų aš sukūriau“ ir t.t.
Tokio dominuojančio narcizo partneris, kuris, kaip minėjau, dažniausiai būna moteris, bando įtikinti kitą savo pranašumu visais įmanomais būdais. Jie dažnai vartoja tokias frazes: „kol tu dirbi, aš buitimi rūpinuosi, jei ne aš, tu išvis būtum driskius“; „jei ne mano palaikymas ir patarimai, tu jokios karjeros nebūtum padaręs“; „jei neturėtum tokios žmonos kaip aš, tu būtum niekas“; „tavo statusas būtų kur kas žemesnis, jei ne aš, gražioji tavo žmona, tavo vizitinė kortelė“ ir t.t.
Tarp narcizų labai dažnai vyksta barniai, kai reikia rinktis ką nors viena iš dviejų, pavyzdžiui, su kurios pusės šeima sutikti šventes, pirkti tai, ko nori vienas ar ko nori kitas, važiuoti atostogauti ten, kur nori vienas ar kur nori kitas. Šeimose, kur narcizas tik vienas iš partnerių, aišku, kad pasirinkimas bus padarytas pastarojo naudai. Porose, kuriose nei vienas iš partnerių neturi narcistinio asmenybės sutrikimo, minėtieji klausimai bus derinami ir ieškoma kompromiso, o jo neradus, galbūt ir įvyks konfliktas, tačiau jis nebus palydėtas tokiomis aistromis, kaip kad dviejų narcizų šeimose. Ką ką, o jau skandalus, pykčius, barnius narcizai moka kelti itin skambiai, su visa išmone ir patosu. Kaip jie mėgsta pyktis, taip mėgsta ir taikytis: taikantis jie vėlgi gali pademonstruoti savo „kilniaširdiškumą“, parodyti kitam, kaip šis „negalėtų be jo gyventi“. Tokį susitaikymą vainikuoja didžiulė euforija, aistringas seksas ir, deja, didėjanti priklausomybė vienas nuo kito.
Kartais vienas iš jų, kad vėl išprovokuotų skandalą, tyčia ieško priekabių, ir radęs nors menkiausią, ima krautis lagaminus, vaidinti, kad dabar „tai jau tikrai išeis, paliks“, bet iš tiesų tik ir laukia, kad kitas imtų maldauti neišeiti, prašyti pasilikti. Kuo labiau maldaujama pasilikti, tuo didesnę euforiją narcizas išgyvena. Tačiau, kai poroje du narcizai, šis „lagaminų krovimo spektaklis“ gali tapti vertas didžiosios scenos.
Jei dviejų narcizų pora turi vaikų, jiems nepasisekė. Negana to, kad atžaloms tenka nuolat matyti ir girdėti tėvų barnius, rietenas, stebėti, kaip kelis kartus per dieną kraunami lagaminai, jie tampa tarpusavyje besipešančių tėvų manipuliavimo įrankiais. Vaikui tai yra be galo skaudu, nes jis myli ir mamą, ir tėtį, ir nenori stoti į nei vieną kariaujančiųjų pusę. Be to, su vaikais neužmezgami normalūs santykiai, jiems yra tik nurodinėjama, ant jų šaukiama, iš jų pernelyg daug reikalaujama. Dviejų narcizų vaikai labai dažnai girdi, kad savo tėvams jie yra „našta“.
Bet kuriuo atveju narcizų gyvenime įtampa yra neišvengiama. Kartais ji būna pernelyg didelė ir kenkia tiek aplinkinių žmonių, tiek pačių narcizų gyvenimo gerovei.
