Jei šiandien egzistuotų ekologijos deivė, aš jau žinau, kokią tektų ją įsivaizduoti. Trumpas žalias sijonėlis, žalias čiupačiupsas tarp lūpų, nerūpestinga eisena, dar nerūpestingesnis elgesys. Ji tokia žavi, jauna, seksuali ir faina, kad jai galima atleisti visas nuodėmes. Štai vakar ji buvo puikiame vakarėlyje, šiandien visa susitaršiusi ir mes jos nesmerkiame, kai nerūpestingai čiauška: „Taip, aš suprantu, kad tai didžiulis Žemės resursų eikvojimas, bet juk namo grįžome elektromobiliu, o kokteilius gėrėme tik su greitai yrančio plastiko šiaudeliais arba visai be jų!“
Ji tokia puiki, kad mums neberūpi neekologiška ekologiško turinio pakuotė, už pinigus nuperkamas žalias (tai būtinai jos spalva) lipdukas „visiškai natūralu“ ant… tiesą sakant, ant bet ko. Mes tik džiaugiamės, kad vakarais ji užmiega ramiai, nes valgo vegetariškus produktus, o juk sakoma, kad jų gamyba palieka mažesnį anglies dvideginio pėdsaką nei mėsa (kam ten rūpi skaičiai!), o apie plastikines šių produktų pakuotes galima šiek tiek ir nutylėti. O juk ir apskritai, jei planetoje pernelyg prisišiukšlinsime, deivė galiausiai susivynios savo bambukinę meškerę ir pati pirmoji išskris į Marsą.
Ji visada turį šį planą atsargoje ir visada kažkur laiko paruoštą lagaminą su pora žalių aukštakulnių ir „Ekologija kvailiems“ tomeliu. Būtent už tai mes tiesiog ją mylime. Nes ji yra mūsų deivė. O dar, be kita ko, ir mūsų planetos ateitis.
Bet štai iš už kampo išlenda kažkokia bjauri senė, ir visą šį vaizdą trumpam pamirštame.