Italijoje netaupo tik benamiai: stebisi, kaip lietuviai švaisto vandenį, maistą ar elektrą, o į kainų pokyčius reaguoja itin dramatiškai

Grįžtu į savo nuostabius namus Druskininkų centre ir pro svetainės langą matau priešais mano namą stūksančią šviesomis žaižaruojančią kavinę. Viduje – nė gyvos dvasios, tik mergina – pardavėja už prekystalio. Žinote, ką aš manau? Toks pinigų švaistymas – tik noras pasipūsti prieš kaimynus.

Italija mane išmokė taupyti. Tiksliau, išmokė visus mano šeimos narius taupyti labai atidžiai.
Dar sovietmečiu atvykę pas draugus į Toskaną galvodavome, kad jie yra antipatiški, skūpūs, nesvetingi. Mintyse vadindavome juos šykštuoliais, nes kaip kokie maniakai taupydavo. Mums jie atrodydavo pernelyg susikaustę, juokingi, kaip kokie bulgarai iš Gabrovo, apie kuriuos buvome prisiklausę sovietinių anekdotų.

Dabar mąstome kitaip.

Atvykęs iš studijų Pizos universitete į namus Romoje, sūnus kaskart mums priekaištaudavo: „Žiūrėkit, vėl naktį jūsų skalbimo mašinos lemputė žybsi, neišjungėte iš tinklo.“