Italija mus laikė trečiuoju pasauliu, todėl siuntė labdarą. Bet mane pamokė: pasidomėk, kieno buvo tas drabužis

Šiandien aš perkratau savo praeitį. Bandau atsiminti, ar kada esu dėvėjusi rūbą, kurį jau kažkas vilkėjo. O kaip gi? Žinoma, ir ne vieną. Bet nė vieno seno rūbo niekada nepirkau.

Grįžtu mintimis į praeitį, dar į tuos laikus, kai gyvenome Kaune, Divizijos plente priešais Švento Antano bažnyčią, niūrų sovietmečio laikmetį. Kai kiekvienas daiktelis iš išsvajotų Vakarų atrodė kaip nereali likimo dovana. Kiekvienas niekutis, nekalbant apie drabužius, įkvėpė, vertė svajoti apie išsiveržimą į gražesnį, mažiau skaudų, mažiau pilką gyvenimą. 

O jei dar tas daiktelis buvo iš Italijos, iš tos mados valstybės, kurios aktorių pavardes jau vaikystėje mintinai buvau išmokusi. Niekada neabejojau, jog Italijoje – net neįsivaizdau tada, kur ji yra pasaulio žemėlapyje, – kad būtent ten gyvena labiausiai gundančios, žaviausiai mokančios dėvėti siauručius, priekyje susagstomus megztukus.