Tie, kas šio profesionalaus sportininko neregėjo maždaug trejetą metų, pažvelgę į jį nustebtų – Dariaus kūno apimtys gerokai pasikeitusios: atsikratyta beveik 30 kg perteklinės kūno masės, o juosmenį, kaip kūno rengybos specialistai mėgsta įvardinti, puošia „sixpack‘as“ (lietuviškai – pilvo preso kaladėlės). Be to, jis spinduliuoja pozityvumu, gera nuotaika, o mintys kupinos šviesių idėjų.
Atsisakė „Ferrari“ ir „Bentley“
„Dabar turbūt esu pats laimingiausias, koks tik buvau per visą savo gyvenimą. Patikėkite, buvo laikai, kai puikavausi ir gatvėmis važinėjausi su „Ferrari“, „Bentley“ ir kitais prabangiais automobiliais, įsivaizdavau, kad esu kietas. Tačiau gyvenimas parodė, kad brangūs automobiliai, didžiuliai pinigų kiekiai laimės nesuteikia – tik įsivaizdavimą, kad esi laimingas. Visų pirma reikia būti žmogiškam, nuoširdžiam ir paprastam, tada ir gyvenime sekasi kur kas labiau. Dabar, kai turiu mylimą ir mane mylinčią šeimą, suprantu, kas yra tikroji laimė“, – interviu metu ne kartą būtent meilę šeimai ir žmogiškąsias vertybes pabrėžė D. Kasparaitis.
Tuoj pat jis pridūrė: „Aš gaunu gyvenimo „kaifą“ iš savo kasdienybės: iš saulės, vaikų, dvasinių dalykų, o ne iš pinigų“.
D. Kasparaitis kartu su Švedijos krepšininke Lisa Carrol augina penkis mažamečius vaikus, o vyriausiajai ledo ritulininko dukrai Elizabeth, iš pirmosios santuokos, – jau 23-eji.
Žmona Lisa turi įkūrusi savo vaikiškų drabužių liniją, tad yra pasinėrusi į verslą, o Darius be sporto dar kartas nuo karto lekia į ofisą, kur prižiūri nekilnojamo turto ir statybų verslą.
Per savo profesionalaus sportininko karjerą visų spalvų olimpinius medalius iškovojusi ledo ritulio žvaigždė „Delfi Plius“ interviu metu atvėrė širdį ir papasakojo apie savo kasdienybę, su nostalgija prisiminė Lietuvoje leistas vaikystės dienas, krėstus pokštus, bandė analizuoti savo karštą charakterį ir kodėl ledo ritulio aikštelėje nuolat paleisdavo į darbą kumščius. Prisiminti ir skaudūs nuklydimai, kai, pavartojus alkoholio, buvo sėsta prie vairo, ir net dėl to Amerikoje atsidurta už grotų.
Po tėčio mirties tapo veganu
– Dariau, kai Klaipėdoje 2017 metais vykusiame keturių nacionalinių komandų turnyre „CROWNS Baltic Challange cup“ pirmą kartą žaidėte oficialias rungtynes už Lietuvos rinktinę, buvote gerokai apkūnesnis. Dabar į Jus pažvelgus net sunku patikėti, kad tai tas pats vyrukas? Atrodote švytintis ir gerokai atjaunėjęs. Kas pastūmėjo imtis tokių gyvenimo pokyčių?
– Permąstyti apie gyvenimą ir tai, kuo maitinuosi, mane paskatino prieš beveik ketverius metus šviesios atminties tėčio nelaimė – medikai jam diagnozavo vėžį, ir ši liga labai greitai, per tris mėnesius, jį sunaikino. Tai mane paskatino keisti gyvenimo būdą.
Iš pradžių nusprendžiau atsisakyti mėsos, o vėliau – ir žuvies bei pieno produktų. Palaipsniui tapau ne tik vegetaru, bet ir veganu.
Daugiausiai valgau daržoves ir vaisius. Pusryčių taip pat atsisakiau – pirmą kartą maisto į burną įsidedu per pietus – apie 12 val. ir vėliausiai valgau 20 valandą. Taigi, apie 16 val. organizmas būna be jokio maisto.
Per mėnesį – bėgte 500 km
– Kaip jaučiatės? Ar užtenka energijos?
– Dabar energijos turiu tiek daug, kad prieš kelias dienas ryte pliažo paplūdimio pakrante prabėgau 30 km ir nieko. Apskritai per gruodžio mėnesį iš viso nubėgau 500 km, sausio mėnesį – per 400 km. Kai nebėgioju, dar treniruojuosi ir su svarmenims. Sportas man yra išlikęs kasdieniniu reiškiniu, tarsi savotiškas narkotikas.
O kalbant apie savijautą ir energiją, kaip tik anksčiau, kai valgydavau mėsą, įsidėdavau į lėkštę dar šešis didžiulius šaukštus bulvių košės, viską sukimšdavau į pilvą ir gulėdavau lovoje pusiau leisgyvis. Jausdavausi tiesiog apsnūdęs, pavargęs. Dabar visada esu kupinas energijos.
Neslėpsiu, būna, kad kiti juokiasi ir sako: „Ką, tu veganas? Kaip tu išgyveni? Ar tu visai kvailas ir panašiai“. Nepykstu ant jų, nes ir aš anksčiau panašiai mąsčiau, kol pats to neišbandžiau. Pamenu turėjau draugą, kuris nevalgė mėsos ir jam sakydavau, kaip nuobodu, kaip tu taip gali?
Žmonės būna labai įsprausti į stereotipų rėmus ir kitų nuomones, tad bijo gyventi taip, kaip patys nori ir jaučia, kad yra geriausia. Tai, kad esu veganas per daug nereklamuoju ir to kitiems neperšu. Kiekvienas turi pasirinkti tai, kas jam yra priimtina ir teikia malonumą.
Kiti sakė, pažaisi šiek tiek ir viską mesi, vėl valgysi mėsą ir, jų nuomone, kitą normalų maistą. Tačiau aš veganu esu jau daugiau nei trejus su pusę metų ir kasdien nuo to „kaifuoju“. Jaučiu naudą ir energijos antplūdį. Kai visą tai pagauni, tampa lyg savotiškas narkotikas. Nesakau, kad tai darysiu visą gyvenimą, gal po kelerių metų vėl užsinorėsiu mėsos ir ją valgysiu, tačiau dabar tokio noro visiškai nėra. Giliai širdyje tikiu, kad taip gyvensiu visą likusį savo gyvenimą.
– Jūsų kūno linijos akivaizdžiai pasikeitusios. Kiek svėrėte prieš ketverius metus ir dabar?
– Kai profesionaliai žaidžiau ledo ritulį, svėriau apie 100 kg. Kai baigiau profesionalo karjerą, daugiausia svėriau apie 120 kg, o dabartinis svoris – apie 92–93 kg. Taigi per beveik ketverius metus mano kūno svoris sumažėjo beveik 30 kg. Net nereikėjo didelių pastangų, viskas vyko natūraliai.
Draugai ar pažįstami, kurie mane pamatė po kelerių metų, buvo šokiruoti, kaip aš pasikeičiau. Net išsižioję į mane žiūrėjo.
Kiti sako: tu pasikeitei ne dėl mitybos, o dėl to, kad labai daug sportuoji. Klausykite, juk aš sportavau visą gyvenimą, ir žinau, kad gali bėgioti ir maratonus, bet jei netaisyklingai maitinsiesi, vis tiek turėsi apvalų pilvuką. Juk pats esu tai išbandęs. Anksčiau sportuodavau ir po kelis kartus per dieną, tačiau svoris tik augo. Valgis yra didžiausia mūsų gyvenimo bėda. Yra žmonių, kurie valgo labai daug... Kiti sako: „Tai sustok ir nebevalgyk.“ Bet juk ne visada kitiems taip pavyksta. Reikia ir tai suprasti.
Kepa sveikuoliškus mėsainius
– Esate šešių vaikų tėvas, penki iš jų – nepilnamečiai. Kaip žmona ir vaikai reaguoja, kad taip maitinatės? O gal ir jie jau nebevalgo mėsos?
– Visi prie mano mitybos jau yra pripratę ir klausimų nebekyla. Žmonai ir vaikams namuose kepu normalius mėsainius, o sau – veganiškus. Žmona kiaulienos irgi beveik nevalgo – daugiausia tik vištieną. Vaikus taip pat stengiamės maitinti sveiku maistu: picų, mėsainių ir keptų bulvyčių mūsų namuose būna retokai, bet kartas nuo karto palepiname vaikus ir tuo nesveiku maistu. Juk patys buvome vaikai ir žinome, kad kartais norisi... Vaikai, kai užaugs, patys nuspręs, ar jiems to reikia ar ne. Per prievartą neleisti jiems valgyti mėsos, būtų didžiausia nesąmonė.
Aš nemėgstu tokių žmonių, kurie fanatiškai užsiima kokia nors veikla ir nori, kad visas pasaulis būtų toks pats, kaip ir jie. To daryti niekada negalima. Kiekvienas tegul renkasi savo kelią pats. Jei vaikai nori dešrelių, nuperku jiems dešrelių.
– O kai vaikams kepate dešreles ar mėsainius, tie kvapai neriečia nosies? Nesinori kartais pažeisti mitybos režimo ar slapčia nuo šeimos į burną įsidėti kokį mėsos gabaliuką?
– Aš jau atpratęs nuo to kvapo. Net nemąstau apie tai. Per šventes drąsiai galiu būti šalia žmonių, kurie geria alkoholinius gėrimus ar valgo mėsą. Man nekyla net menkiausio noro elgtis taip, kaip jie. Nuo tokio savo gyvenimo būdo jaučiuosi žvalus, kasdien atsikeliu 6 ryto be jokio žadintuvo, kas anksčiau buvo neįsivaizduojama. Manau, jei anksčiau būčiau atradęs veganizmą, galėjau savo profesionalią sportinę karjerą pratęsti dar bent dešimtmečiu.
– Gal atsirado draugų ar giminaičių, kurie pasuko Jūsų keliu ir tapo veganais?
– Mėsos ir kitų gyvulinių produktų po truputį bando atsisakyti sesuo bei mama. Tiesa, mamai sekasi sunkiau. Aš jų pats per daug neskatinu, tik papasakoju apie savo pojūčius ir naudą. Kai atvykstu į Lietuvą pas mamą, ji man paruošia veganiškų cepelinų.
Dažniausiai bėdų būna, kai eini į kokį restoraną ar gimtadienį. Kiti pradeda replikuoti, kodėl nevalgai, gal tau vėžys, ar pan. Į tave pradeda žiūrėti lyg į kokį sugedusį automobilį. Klausia, ką tu valgysi? Tada aš atsakau: nesijaudinkite, juk restoranuose pilna daržovių, salotų ir panašių dalykų. Dėl manęs mažiausiai jaudinkitės, aš alkanas jau tikrai neliksiu. Jei jau nieko nėra, galiu, kad ir ryžių pavalgyti ir man užteks. Tikrai nenumirsiu.
Tiesa, vasario mėnuo man taip pat didelė šventė ir dėl to, kad jau lygiai 10 metų nevartoju alkoholio. Pamenu, kad prieš 10 metų vasario 2 dieną paskutinį kartą išgėriau alaus.
Sukrėtė išgertuvių nuotykiai
– O kodėl būtent tą dieną nusprendėte atsisakyti alkoholio?
– Aš apskritai gana vėlai pirmą kartą paragavau alkoholio, nes nuolat sportavau. Manau, kad dėl to sporte daug ir pasiekiau. Alkoholio paragavau tik sportinės karjeros pabaigoje. Per tai esu turėjęs bėdų: Amerikoje po vieno vakarėlio įkaušęs sėdau prie vairo ir trumpam buvau atsidūręs už grotų. Buvau jaunas, vos 20-ies... Visa laimė, kad tuomet neįvyko rimtesnės nelaimės. Taigi, man Dievas davė galimybę suprasti, kad galiu gyventi be alkoholio. Nusprendžiau, kad gyvenime to nebedarysiu.
Aš visada gyvenime, kai išgerdavau, ieškodavau nuotykių. Yra žmonės, kurie išgeria porą bokalų alaus ir eina miegoti, bet aš buvau ne iš tokių... Maniau, kad esu nepramušamas žmogus ar panašiai.
Buvo laikai, kai pinigus mėčiau į kairę ir į dešinę. Bet be mano praeities, nebūtų tokios dabarties. Jei tą lemtingą vakarą nebūčiau užėjęs į restoraną, nebūčiau sutikęs dabartinės savo žmonos. Galbūt dabar nebūčiau toks laimingas. Gyvenime viskas klostosi taip, kaip turi būti. Daug kas įvyksta savaime. Dabar mano tikslas – kasdien būti vis geresniu tėčiu ir užauginti dorus vaikus. Dabar esu atsakingas ne tik už save, bet ir už gausią savo šeimą, tad gastrolėms ar pramogoms vietos mano gyvenime nėra. Anksčiau mąstydavau, kodėl draugės, žmonos iš skirtingų šalių, tačiau vis tos pačios problemos. Gyvenime supratau viena: reikia keisti ne kitus, o visų pirma pasikeisti pačiam, ir tada viskas bus gerai.
Dabar jau subrendau ir supratau, kad mylinti šeima – didžiausia vertybė. Nuostabus jausmas... Tą linkėčiau patirti kiekvienam. Tai, ką turiu, nenupirks jokie pinigai. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be dabartinės savo šeimos.
Aš matau daug draugų, kurie turi milijonus, tačiau jie yra nelaimingi. Priežastis paprasta – jie nesimėgauja gyvenimu, o turi tik vieną užduotį – uždirbti dar daugiau pinigų.
Gyvenime reikia mėgautis kiekvienu momentu ir džiaugtis kiekviena diena. Mes visada galvojame į priekį, gyvename ateitimi, kai laikas taip greit bėga, galiausiai nespėjame pastebėti, kaip prabėga tas mūsų gyvenimas. Reikia dirbti, treniruotis, bet ir nepamiršti džiaugtis šia diena, esama akimirka. Reikia gyventi taip, lyg ši diena būtų paskutinė. Mes tai dažnai pamirštame. Mes nesame pratę būti dabar, mes esame arba vakarykštėje dienoje, arba rytdienoje, kurios dar net nėra. Jei aš tai būčiau suvokęs anksčiau, būtų dar geriau, bet taip gyventi stengiuosi dabar ir to linkėčiau kiekvienam žmogui.
Anksčiau, kai sportavau, kad užmigčiau, neretai turėdavau išgerti migdomųjų vaistų, vėliau per dieną išgerdavau ir po 6 buteliukus „Coca Cola light“. Buvo atsiradęs savotiškas įprotis... O dabar mano galva švari ir nieko panašaus nereikia.
– Esate visiškai atsisakęs ir cukraus?
– Kartais norisi kokį šokoladą suvalgyti, bet viskas yra veganiška. Dabar jau yra ir natūralaus veganiško šokolado.
Čia, Majamyje, yra daug rusų parduotuvių ir, kai matai lietuviškus ledus vafliniame kaušelyje, tarsi iš šaldiklio prabyla velniuko balsas: „Suvalgyk mane, suvalgyk“ (juokiasi). Kartais vaikams nuperku tokių ledų ir prisimenu vaikystę, kai Lietuvoje pirmas suvalgydavau savo ledų porciją, o jaunesnė sesuo dar valgydavo tą patį skaniausią aptirpusį vaflinį kąsnelį... Taip ir varvindavai seilę... Žinoma, kartais norisi paimti ir suvalgyti. Tiesa pasakius, buvo porą kartų, kai paėmiau iš savo vaikų tą kąsnelį ir greitai nurijau... Tarsi burnoje buvo savotiškas malonus Lietuvos skonis.
Būna, kad kartais užmerki akis, nežiūri į etiketę ir suvalgai kokį vaikų sausainį ar saldainį. Visi mes žmonės...
Būna, kad kartais itin karštą vasaros dieną pakrante visas suprakaitavęs bėgi krosą ir matai lauko kavinėje sėdinčius žmones, besigaivinančius alumi. Kartais mąstai, būtų gerai, atsisėsti ir viską užmiršti... Tada atsigeri vandens ir tas noras praeina.
Gyvenime visada reikia keistis, negalima gyventi praeitimi. Man po sportinės karjeros pabaigos buvo sunku, kadangi visą gyvenimą sportavau, nieko kito nedariau, o čia staiga reikia pradėti savęs ieškoti... Mano visas charakteris, supratimas paremtas sportinėmis emocijomis.
Muštynės – per norą laimėti
– Kai profesionaliai žaidėte ledo ritulį, neretai į darbą paleisdavote kumščius. Nesuvaldydavote emocijų ar tiesiog bandėte sudaryti savotiško peštuko įvaizdį?
– Visada nuo pat mažų dienų visa širdimi norėjau laimėti kiekvienas varžybas, tad tai ir iššaukdavo mano emocijas.
Laimėtojo ir kovotojo charakteris man tarsi yra įaugęs į kraują. Pamenu, kai buvau vaikas, atėjusi į kambarį, mama paklausė, ko aš verkiu, kas nutiko. O aš verkiau dėl to, kad pralaimėjo mano palaikoma komanda.
Pastaruoju metu stengiuosi būti ramesnis, bet ne visada pavyksta (juokiasi). Kartais ir dabar, kai su draugais mėgėjiškai žaidžiu ledo ritulį, pagaunu save tokiose situacijose, kad įsiplieskia konfliktas. Kartais reikėtų ir patylėti, nes prikalbu nesąmonių. Toks jau esu – visada noriu būti pirmas. Niekada nenoriu pralaimėti. Nuo vaikystės savo emocijas išliedavau ant ledo – prispausdavau varžovą prie sienelės.
Pamenu vieną liūdną ir juokingą istoriją, kai NHL žvaigždės, geri draugai Gino Odjickas su Pavelu Bure vasarą atvyko pas mane į svečius, ir aš juos vežiausi žvejoti. Kitą sezoną jie žaidė Niujorko „Islanders“, o aš – Pitsburgo „Penguins“ ekipoje. Vienose rungtynėse aš labai kietai sužaidžiau prieš vieną „Islanders“ jaunąją žvaigždę. Tada maniau, kad Gino Odjickas yra geras mano draugas, tačiau jis per tas rungtynes pričiuožė prie manęs ir savo dideliu kumščiu trenkė į veidą, akyse net sužaibavo. Dar tą patį vakarą paskambinau Pavelui Bure ir sakau: „Kaip čia yra – vežiausi Odjicką pažvejoti, o jis mane muša.“ Tada ir supratau, kad draugų tiek pas mane, tiek pas jį ant ledo nėra.
Žinau, kad nesu piktas žmogus, bet tiesiog užvaldo sportinis azartas ir pyktis. Bandau pats save analizuoti ir to išvengti... Automobilyje klausau daug pokalbių apie pyktį, emocijas, net vaikščiojau pas psichologus, konsultavausi, kaip keistis.
Manau, kad visi žmonės nori būti geri, bet ne visi turi supratimo ir įrankių, kaip tai panaudoti stresinėje situacijoje. Kai pradedi domėtis ir skaityti knygas, tada labiau pavyksta save valdyti.
Turi prisipažinti sau pačiam, kad ne viskas tvarkoje ir turi treniruoti savo kantrybę, turi daugiau išklausyti kitus, o ne pats kalbėti. Yra daug dalykų, kurių reikia išmokti. Nieko nesigauna per vieną naktį.
Džiaugiuosi tuo, kad mano smegenys yra atviros pokyčiams. Kartais žmonės sako: „Jeigu aš nepatinku toks, koks esu, tai susirink daiktus ir eik lauk iš namų“. O aš visada bandžiau keistis.
Džiaugiuosi, kad atsisakiau blogų įpročių ir dabar kasdien atsikeliu be visų galvos skausmų, žvalus, linksmas ir energingas.
Tačiau tas noras visada būti pirmam mane kankina iki šiol. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas bėgau 20 kilometrų krosą ir maždaug 12-ame kilometre mane aplenkė kažkoks senukas. Na, koks senukas, gal 55 metų vyras... Juk man pačiam jau 48-eri... Ir man užvirė kraujas, kad jis mane aplenkė. Pažiūrėjau į jį ir mintyse sau kartojau: „Dariau, tegul jis bėga, koks skirtumas, nereaguok“. Bet ne, kur tau... Kaip beprotis pasileidau bėgti, aplenkiau, vos neapalpau, po kelių kilometrų pasižiūrėjau atgal, supratau, kad jo arti nėra ir tik tada apsiraminau... Tik tada pradėjau bėgti lėčiau.
Yra ta problema. Pačiam iš savęs ima juokas, bet juk kartais reikia mokėti pasijuokti ir iš savęs.
Vaikams – lyg geriausias draugas
– Tie, kas seka jus „Facebook“ ar „Instagram“ paskyrose, mato, kaip rūpinatės savo penkiais mažamečiais vaikais ir jau užaugusia dukra iš pirmosios santuokos, kaip aktyviai sportuojate ir dalijatės linksmomis šeimos gyvenimo akimirkomis. Susidaro įspūdis, kad Jūs savo vaikams – lyg geriausias draugas.
– Iš tiesų, kai būnu su vaikais, aš tarsi suvaikėju, atsiduriu tarsi 14-mečio vaidmenyje. Kartais norisi atsigulti ant fotelio ir pažiūrėti futbolą, bet be jų būtų labai liūdna.
Šeima išties gausi – turiu šešis vaikus: dvynės Liv ir Lilly – dvylikos metų, sūnums Marleyui – dešimt, Milesui – šešeri, o Parkeriui – treji. Vyriausioji dukra Elizabeth iš ankstesnės mano santuokos jau suaugusi – jai 23 metų. Ji gyvena netoli manęs, Majamyje, tad kartais padeda prižiūrėti mažuosius vaikus. Patikėkite, kiek namuose būna įvairiausių nuotykių ir chaoso (juokiasi). Neslėpsiu, pradžioje buvo sunku, anksčiau net turėjau tvarkaraštį-planelį: kas ką turi rengtis, ką kiekvienam duoti valgyti, kur į kokius būrelius nuvežti ir panašiai.
Buvo tokių pavienių akimirkų, kai nuo to šurmulio beprotiškai pavargdavau ir pradėdavau mąstyti, kad greičiau jie užaugtų ir leistų man gyventi taip, kaip noriu. Tada išeini į kitą kambarį, uždarai duris, pabūni kelias minutes tylumoje ir jauti, kad kažko trūksta.
Dievas man suteikė laimę turėti daug vaikų ir aš dėl to esu labai laimingas. Man vaikai suteikia labai daug gyvenimo spalvų ir džiaugsmo. Kai užsiimi su vaikais ir jiems atiduodi visą savo širdį, jauti jų meilę ir atgalinį ryšį.
Labai džiaugiuosi, kad tiek vaikų turiu būtent dabar, kai esu baigęs profesionalaus sportininko karjerą, nes galiu jiems skirti beveik visą savo laiką. Kaip sakau, kol vaikai maži, tol ir tėvelis jaunas.
Majamyje oras – puikus, oro temperatūra 20–23 laipsniai šilumos net žiemą. Pernelyg nesijaučia ir COVID-19 pandemija, kadangi daugiausiai laiko su vaikais leidžiame lauke. Žaidžiame ir ledo ritulį – arenos yra atviros, tereikia užsidėti kaukes, kad įeitume į pastatą, o žaidžiant kaukes jau galima nusiimti.
Sportas man suteikia geros savijautos, leidžia išsilieti. Jei tik nepasportuoju, mano krūtinėje atsiranda negatyvumo kamuolys.
Nuolat sportuoti raginu ir savo vaikus. Pamenu, kad ir mane tėtis vaikystėje Elektrėnuose vesdavosi į rankinio ir krepšinio treniruotes, galbūt tai mane ir pastūmėjo į sportą.
– Ar vaikai moka lietuviškai?
– Kelis žodžius moka: ačiū, labas, bobutė ir pan. Jiems sunku, nes tenka kalbėti angliškai, švediškai, dar kaimynystėje yra rusiškai kalbančių vaikų, tai jiems jau pinasi visos kalbos. Labai norėčiau, kad vaikai mokėtų laisvai kalbėti lietuviškai – gal su laiku išmoks. Vasaros dienas jiems patinka leisti pas močiutę Lietuvoje.
Praėjusią vasarą planavau grįžti į Lietuvą ir aplankyti Elektrėnuose gyvenančią mamą bei seserį, tačiau viską sutrukdė koronavirusas. Tikiuosi, kad šią vasarą jau pavyks grįžti.
Pabrėžia meilę Lietuvai
– Jūsų vaikystė ir paauglystė nebuvo lengva: vos 14-os išvykote į Rusiją treniruotis. 16-os jau žaidėte Sovietų Sąjungos aukščiausiosios lygos Maskvos „Dinamo“ komandoje. Kaip tada paaugliui ten pavyko adaptuotis? Ilgėjotės Tėvynės ir draugų?
– Oi, iš pradžių buvo labai sunku. Maniau, kad gerai moku rusų kalbą, tačiau atvykęs į Rusiją supratau, kad beveik jos nemoku.
Atėjau į mokyklą ir man sako: „Sėsk į galą ir tyliai sėdėk, mes tau parašysime teigiamą balą.“ Tėvynės ir lietuvių kalbos ilgesys buvo didžiulis.
Pamenu, kad net pasikviesdavau draugą, nuvykdavome kartu į traukinių stotį, kur su malonumu klausydavausi lietuvių kalbos. Beprotiškai ilgėjausi Tėvynės...
Kai kurie žmonės ir dabar kalba, kad aš neva išdaviau Lietuvą ir atstovavau Rusijai, tačiau Lietuvoje man galimybių žaisti aukščiausio lygio ledo ritulį ir vėliau dalyvauti olimpiadose nebuvo, tad, manau, tą patį būtų padaręs bet kuris vaikas, bet kuris sportininkas, į sportą žvelgiantis profesionaliai.
– Gal ateityje planuojate grįžti gyventi į Lietuvą?
– Gyvenime jau esu pasimokęs ir niekada nesakau niekada. Tačiau dabar mano namai yra ten, kur gyvena mano šeima. Dabar gyvename Majamyje, o kur gyvensime ateityje – bus matyti. Gyvenimas juda į priekį ir vis keičiasi. Niekada nieko negali žinoti.
Pasakysiu taip: aš gimiau Lietuvoje, čia užaugau ir visada būsiu lietuvis. Nors ir didžiąją gyvenimo dalį gyvenau svetur, žaidžiau už kitų šalių rinktines, komandas. Nors ir turiu Amerikos pilietybę, paklaustas, kas toks esu, visada atsakau, kad aš esu lietuvis ir toks liksiu iki gyvenimo pabaigos.
