Kas rytą atsikeliu su tam tikra nuotaika. Kartais jaučiuosi mieguistas ir nesidžiaugiantis mintimi, kad turiu keltis ir eiti į darbą. Kart kartėmis su džiaugsmu kylantis iš patalų, nes laukia dar viena nuostabi diena. Nebūna vienodų rytų, tačiau būna panašios rytinės nuotaikos, sakyčiau rytinės – įprastinės.
Norėtųsi, kad kas rytą, vos prabudus, mano veidą nušviestų šypsena, su džiaugsmu keliaučiau į mylimą darbą, visą dieną bendraučiau su maloniais, draugiškai nusiteikusiais kolegomis ir klientais. Aplink tik besišypsantys veidai, ramus balso tembras arba kiekviename sakinyje trykštantis optimizmas, spalvinga apranga, džiaugsmingi, entuziastingi klausimai ir atsakymai. Kaip gražu, tiesa? Vien pozityvas. Norėčiau, apsupti save tik tokiais: šviesiais, pozityviais, įkvepiančiais, patraukliais, sėkmingais, semtis iš jų pozityvą, nes vis dar nežinau kur dėti savo negatyvą, kai jis užplūsta liūdesio, nevilties, pykčio, baimės, nusivylimo bangomis ir skandina tarsi potvynis. Viliuosi sužinoti, kur gi slepiasi tų „tobulai pozityvių“ negatyvas.
Atleiskite už mano pesimizmą ir nepatiklumą, tačiau manau, kad jis dažnokai slepiasi po pozityvumo kauke, po ja telpa daug, labai daug. Visos žmogiškos, natūralios ir gerai užmaskuotos, nepageidaujamos išoriniame pasaulyje, todėl supresuotos ir paslėptos giliai viduje, taip vadinamos negatyvios emocijos. Juk mūsų aplinkoje, jei noriu būti sėkmingas, turiu trykšti pozityvumu ir optimizmu. Nederėtų rodyti savo pykčio, prisipažinti turint baimių, išreikšti nusivylimą, išsakyti nuoskaudas, pasiskųsti prasta nuotaika ar savijauta. Ypač darbinėje aplinkoje šiuo konkurencingu laikmečiu tai nepageidautina.
Kentėti reikia tyliai, kitaip pozityvių, arba pozityvumo kaukes dėvinčių pasaulyje, man nebeliks vietos. Verkti reikia į kumštį, pagalvę ar ant patikimo draugo peties (jei toks yra), o va džiaugtis, juoktis reikia garsiai, taip, kad kaimynų langai drebėtų. Nors ir tai pavojinga, gali užlieti aplinkinių pavydo bangos. Bet geriau tegu pavydi, nei laiko nevykėliu. Dar trykštant „džiaugsmui“ svarbu pasidaryti asmenukę ir įsikelti į socialinių tinklų puslapius, tegu visi žino, koks aš pozityvus ir koks džiugus mano gyvenimas. Dar rekomenduojama kelti į Facebook ar Instagram puslapius motyvacinius video ir optimistines citatas. Tai labai padeda kurti pozityvaus žmogaus įvaizdį. Susikelti visas keliones, vakarėlius, atostogas, kad visi matytų kaip švenčiu gyvenimą. Arba dar linksmiau, keliauti vien tam, kad pasidaryti nuotraukų ir parodyti, jog įdomiai gyvenu.
Sakysite kas čia blogo, juk gerai orientuoti save į pozityvą. Taip, tai tiesa, gerai save orientuoti, tik nieko gero pozityvumą imituoti, o tikruosius jausmus, emocijas ignoruoti. Taigi jei darbe negaliu demonstruoti „negatyvių“ emocijų, namo jų neštis taip pat negaliu, niekas nelaukia namie niurzgančio, pikto ir pavargusio. Tai kur gi tas „negatyvias“ emocijas, pakeliui tame tarpe tarp darbo ir namų padėti, kur rasti saugią vietą jas palikti, išleisti?
Pavyzdžiui, viena negatyvių emocijų – pavydas. Tarkime, mano kolegą šiandien paaukštino pareigose, jam patikėjo svarbų projektą ir pakėlė atlyginimą. Pavydu, tiesa? Kodėl gi jį taip įvertino, o manęs vis dar ne? Taip pavydu. Pasakyti tiesiai to juk negaliu, apsimestinai šypsodamasis, pasveikinu, gal net išspaudžiu juokelį, kad pavydžiu „baltu pavydu“, o apmaudą nuryju, nes aš juk pozityvus. O kur gi dingsta juodas pavydas, ką jaučiu iš tiesų? Tiesiog iš juodo, negatyvaus jis virsta baltu – pozityviu. Paprasta tiesa? Pavadini kitu vardu ir viskas, negatyvaus jausmo kaip nebūta. Neapgaudinėkime pirmiausiai savęs, niekur nedingsta „negatyvios“ emocijos, o nuryjant nuoskaudas, apmaudą skrandžio opa ilgainiui garantuota. Juodas niekada akimirksniu nevirs baltu. Virsmas, pokytis, emocijų, jausmų, minčių, elgesio programų atradimas, pripažinimas ir laipsniškas gyjimas, tai transformacijos procesas, jis užima laiko ir turi labai daug tonų ir pustonių. Taip kaip lygiagrečiai egzistuoja ir ilgalaikis, bet užtikrintai alinantis ir sargdinantis organizmą procesas, slopinamų emocijų virsmas į nuolatinę įtampą, nerimą, panikos ir pykčio priepuolius, pasireiškia išsekimu, depresija, lėtiniu nuovargiu, ilgainiui fizinėmis ligomis.
Žinome, jau tikrai gerai žinome, kad negatyvumą reikia versti į pozityvumą. Pesimizmą keisti optimizmu. Teoriškai viskas aišku ir paprasta, o kaip kasdienėje praktikoje?
Kažkas gavo pozityvų požiūrį per giminės kraują, su mamos pienu ar įgyjo namų atmosferoje augant. Tačiau tiems kurie negimė su „pozityvumo marškinėliais“ teks paprakaituoti. Lygiai taip pat kaip tie kurie apdovanoti maža raumenų masę, o nori turėti didelius, gerai išreikštus raumenis. Ar asmuo su polinkiu kaupti riebalinį audinį nuolat prakaituoja treniruoklių salėse, kad pasiekti norimas formas. Beje, dažnai net ne tiek paties norimas, kiek aplinkos šablonų diktuojamas. Prigimtinis tipas palengvina arba apsunkina kelią tikslo link. Taigi svarbiausiai ko gero yra aiškus, blaivus mąstymas. Suvokimas realios situacijos ir atitinkamas elgesys, būdai, priemonės, siekiant savo, o ne kitų įteigto tikslo.
Jei neturi„pozityvumo geno“, smegenys pilnos negatyvių programų, vien kalbėdamas iš knygų ar seminarų išmoktais sakiniais, netapsi pozityvia asmenybe. Gyvenimas taps dar juodesnis. Bijodamas nepritapti, ilgainiui būsi nebepajėgus suvokti tikrųjų jausmų, nes nuolat meluosi sau, gyvendamas po melagingu pozityvumo fasadu. Tai tas pats kaip susižeidus, plūstant kraujui sakyti: „Nieko čia tokio, čia ne kraujas visai ir man nė kiek neskauda....“ Sveikiau būtų apžiūrėti žaizdą, įvertinti jos sunkumą, dezinfekuoti, sutvarstyti, esant reikalui susiūti, suvokiant, kad trauma yra faktas, žaizdos gijimas yra procesas, padedi sau kuo gali, jei negali pats kreipiesi į specialistą. Aiškiai supranti kad tai laikina, tai praeis, bet neįgnuoruoji ir neapsimeti, kad nieko neįvyko, kad viskas gerai nes tu esi labai pozityvus. Realus, blaivus požiūris į situaciją vadinamas pozityviu intelektu kurio galima palinkėti kiekvienam ir jo beje pravartu būtų pasimokyti. Pozityvus intelektas kaip šviesa tunelio gale, kad ją pasiektum turi nueiti tam tikrą kelią iš tamsos į šviesą iš nežinojimo žinojimo link, gal net susitikti su savo demonais, tamsiomis šešėlinėmis pusėmis, kad suvokti ir pašalinti vidinės tamsos priežastis, bet visada orientuotis į šviesą.
Intelektualus pozityvumas, kai neignoruoji jausmų, įvykių, situacijų, bet suvoki, kad „ir tai praeis“ t. y. nedramatizuoji, nepuoli piešti visko juodomis spalvomis, kaip darytų pesimistai, turintys savyje daug negatyvumo. Tai jau būtų kitas kraštutinumas. Tiesiog realiai įvertini situaciją, pastebi kaip veikia automatinės reakcijos, pasąmoninės programos tavyje, kokius tai duoda rezultatus ir jei pasekmės tavęs netenkina ieškai kelių ir būdų kaip tai pakeisti.
Pozityvus intelektas yra išprievartauto pozityvumo priešingas polius. Jis prasideda nuo savistabos, nuo atsakomybės prisiėmimo, nes joks Guru neįpūs žmogui pozityvaus požiūrio ar mąstymo jei iš pasąmonės veiks ten slypinčios negatyvumu, pesimizmu, nepatiklumu, baimėmis užpildytos programos ir jos nebus pašalintos. Nėra vien juoda ar balta, negatyvu ar pozityvu. Turime per gyvenimą sukauptą, kiekvienas savitą patirtį, kurį daro įtaką mąstymui, veiksmams, elgsenai. Kiekvienas stebėdamas rezultatą galime nuspręsti ar mus tenkina tai ką turime ir kuo esame šiandien ar ne. Komandos: Mąstyk pozityviai, kalbėk pozityviai, būk pozityvus ir panašiai, be savianalizės ir sąmoningo suvokimo kas vyksta vidiniame pasaulyje tikrai nepakeis esamo rezultato, bet stipriai padidins įtampą ir galvos skausmą.
Dauguma nesame pakankamai edukuoti savo minčių ir jausmų pasauliuose sunkiai susigaudome patys, ko jau tikėtis iš kitų. Norime kad mus suprastų tuomet, kai net patys nesusivokiame savyje. Kaip suprasti, teisingai išsakyti jausmus, mintis, išreikšti emocijas niekas mūsų nemokė. Mes neturime elementarių įgūdžių, tiesiog vieniems labiau pasisekė augome saugioje, palaikančioje ir palankioje atsiskleisti, išsireikšti, atsiverti erdvėje. Kitiems pasisekė mažiau, jei augome nuolat skubančių, darbuose paskendusių ar alkoholiu piktnaudžiaujančių tėvų šeimoje. Kas kaltas dėl to, kad natūraliai netrykštame optimizmu ir pozityvumu, kad tenka versti save ar apsimesti, kad esame pozityvumo skleidėjai? Ar kalti tėvai? Gal dėl to kalta švietimo sistema? O gal gydytojai kurie nesugeba tiksliai ir laiku diagnozuoti nervinio išsekimo, lėtinio nuovargio, depresijos ir pan. Kurie negali paskirti tinkamų vaistų ir išgydyti mūsų negatyvaus požiūrio ir savidestrukcinės elgsenos sukeltų ligų?
Pozityvumas prasideda dabar ir čia, nekaltinant nieko, atsigręžus į save. Pozityvus intelektas tai gebėjimas neperkeliant, neužkraunant atsakomybės ant kitų pečių, pasigilinti ir geriau pažinti save. Ten gelmėje ir rasime automatinių negatyvių reakcijų šaknis ir patys galėsime išsiravėti savo gyvenimo piktžolių šaknis. Nes skabant viršunėles, jos ataugs vėl ir vėl. Kad pozityvumas taptų vis natūralesnė būsena, o ne dar viena sunkiai prie veido tinkanti socialinė kaukė.
