Pokalbį su Adrija (vardas ir pavardė redakcijai žinomi, vardas pakeistas moters prašymu išlikti anonimiškai) pradedame nuo Kalėdų temos. Moteris sako, kad jai šis metų laikotarpis – pats sunkiausias. „Vaikystėje neturėjau normalių Kalėdų. Jų šventimas, buvimas prie bendro stalo kėlė įtampą, baimę. Todėl dabar, kai jau turiu sūnų, man labai svarbu kažkaip sukurti jam tą šilumą, kurios neturėjau. Mūsų visi namai nupuošti, dovanų kalnai, kepame sausainius, kad tik mano vaikas nepatirtų meilės ir šilumos trūkumo. Pas mane Kalėdos baigdavosi dar Kūčių vakarą, kai tėvas prisigerdavo ir imdavo rėkauti. Kartą į sieną švietė net visą lėkštę silkės, nes ji buvo per sūri“, – sako moteris.

Adrija sako, kad didelis noras turėti gražias ir jaukias Kalėdas ir nerimas, kad nieko nesigaus – vienas iš keistesnių būdų, kaip apsireiškia vaikystės traumos. O jų, sako Adrija, turinti daug.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją