Po skyrybų atsiradusią tuštumą kiekvienas bando kompensuoti savaip. Man pirmieji keli mėnesiai virto spontaniškų pažinčių paieškomis ilgiau veikiančiuose Vilniaus baruose, tačiau jų rezultatai dažniausiai nebuvo tokie efektingi ir efektyvūs, kokių vylėsi sulaukti intymumo išsiilgusios smegenys.
Kiekvieną savaitgalį tampytis iki paryčių, ieškant panašios nuotaikos likimo pakeleivės, irgi neatrodė kaip išeitis, o kūnas dėl neišsimiegojimo ėmė siųsti nuovargio ženklus. Tuomet ir nusprendžiau lipti į iki tol menkai išbraidytus „Tinder“ vandenis. Su vienkartiniais nuotykiais man istoriškai sunkoka, todėl bandžiau mąstyt apie žmogų, su kuriuo galima praleisti daugiau laiko. Na, bent jau tokia buvo iliuzija.