Gyvenimas po skyrybų sovietmečiu priminė tragikomediją: dalijosi sofkes ir etažerkes, bet likdavo gyventi po vienu stogu

Sovietiniai įstatymai užtikrino, kad bendro turto dalys tarp sutuoktinių yra lygios. Tačiau Aukščiausiąjį Teismą kaip I instanciją retai pasiekdavo ginčai dėl turto išdalijimo po skyrybų, o iki 1964 m. liaudies ir Aukščiausiajame teismuose nebuvo registruota nė viena ištuoka, kurios priežastis būtų buvę turtiniai nesutarimai šeimoje. Pirmaisiais pokario metais dauguma Lietuvos gyventojų neturėjo bent kiek didesnių pajamų ir materialinio turto.

Apie tai, kaip vykdavo turto dalybos per skyrybas ir koks gyvenimas po jų laukė poros, aprašė istorikė Dalia Leinartė savo knygoje „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje" (leidykla „Aukso žuvys", 2022). Autorė pasidalijo ištrauka apie tai.

Kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas, pasisavintas, perduotas kolūkiui, sugriautas ar sudegęs per karą, nebeatgautas ir dar neįgytas suirutės sąlygomis. Tad besiskiriančios poros pokariu neretai dalijosi keletą bendrų buities daiktų ir baldų. 1948 m. Ukmergės apskrities teisme Bronislovas ir Adelė S. dalijosi savo bendrai įgytą turtą: „stalą, siuvimo mašiną, sofką miegamą, etažerką ir dvi paprastas kėdes“.

Nepalankiausiai susiklostydavo kohabitavusios poros turto dalybos, nes sovietiniai santuokos ir šeimos kodeksai pripažino tik civilinę registraciją. 1946 m. vilnietė M. prašyme teismui aiškino, kad ji 14 metų gyveno nesusituokusi su K. jam ir jo seseriai priklausančiame name. K. mirus, moteris prašė priteisti jai pusę poros turėto namo ir kilnojamojo turto. Liudytojai teisme palaikė ieškinį ir teigė, kad moteris ir vyras gyveno „kaip vyras ir žmona“, o ieškovė buvo namų šeimininkė ir slaugė sergantį vyrą.